Garsusis amerikiečių investuotojas Warrenas Buffetas kartą pasakė: „Prasidės atoslūgis ir bus aišku, kas maudosi nuogas.“ Jis kalbėjo apie ūkio krizės paliestas kompanijas, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie valstybes.
Taip mano ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, kurio nuomone, padėtis Europoje kelia vis didesnį nerimą, nes prasidėjus pasaulinei krizei visi trūkumai išlindo į paviršių, o nesugebėjusi pasirašyti Konstitucinės sutarties Europa liovėsi tikėti savo ateitimi.
Kasdien vis blogiau
J.Fischerio nuomone, krizės sąlygomis Amerika nepabūgo žengti iš tiesų naujo žingsnio ir išsirinko prezidentu Baracką Obamą. Tuo tarpu Europos Sąjungą (ES) drasko prieštaravimai ir padėtis blogėja kiekvieną dieną. Alinama vidinių prieštaravimų Europa linksta prie praeities protekcionizmo ir nacionalinio egoizmo.
Kilus finansų krizei bendra Europos valiuta ir Europos centrinis bankas (ECB) tapo pastovumo garantais, tačiau dabartiniai ES valstybių vyriausybių planai verčia abejoti, ar jos suvokia situacijos rimtumą. Darosi vis aiškiau, kad euras ir ECB neapsaugos nei Europos rinkos, nei integracijos. Nors krizė krečia visą pasaulį, Europoje padėtį apsunkina ir tai, kad ES pasidalijusi į eurozoną ir euro neturinčias valstybes.
Italija, Ispanija, Portugalija ir Graikija vis labiau praranda pasitikėjimą. Daug geresnėje padėtyje yra stipri Šiaurės Europos ekonomika, nors ir jai nelengva. Jei krizė tęsis, niekas nesilaikys Mastrichto kriterijų, o nacionalinis protekcionizmas vis labiau reikšis finansinėmis injekcijomis į savą pramonę. Tai ne tik atsilieps eurui, bet ir atves prie istorinio masto katastrofos.
Nei jėgos, nei stabilumo
Vis sparčiau blogėja padėtis Rytų Europoje. Jos valstybės neturi nei ekonominės jėgos, nei politinio stabilumo, t. y. to, kuo ilgai didžiavosi Vakarų Europa. Tai, kad net tokia eurozonos valstybė kaip Austrija yra neapginta, rodo, kad krizė smogs ir eurozonai. Bloga strategija - užimti laukimo poziciją.
Nepanašu, kad krizė jau ima trauktis. Padėtis toliau blogėja. Greičiausiai Europai teks rinktis - arba turtingos ir stabilios Šiaurės Europos valstybių ekonomikos, taip pat ir Vokietija, panaudos savo finansinius išteklius padėti silpnoms eurozonoms narėms, arba iškils pavojus eurui, o kartu ir visai Europos integracijai.
Trūksta ne galios, bet valios
Kodėl tokiu atveju nesukūrus Europoje ko nors panašaus į Tarptautinį valiutos fondą? Kainuotų brangiai, ypač Vokietijai, ir būtų labai nepopuliaru. Tačiau kitos alternatyvos būtų dar brangesnės, nes iš tiesų tai jokios alternatyvos politine prasme.
Nėra būdo kaip apeiti „Europos ekonominę vyriausybę“ arba „patobulinti ekonominį koordinavimą“ (nesvarbu kaip tai vadintume), nors praktiškai tai įmanoma ir net nereikia nieko keisti sutartyje.
Jau dabar aišku, kad Vokietijos-Prancūzijos variklis, turintis veikti išvien, kol kas užblokuotas. Nors abi valstybės teigia, kad jų interesai sutampa, iš tiesų to nėra. Vokietija ir Prancūzija stoja viena kitai skersai kelio, kai tik imama kalbėti apie strateginius kilusios krizės aspektus ES, nors praktiškai abi valstybės daro tą patį. Bet jos galvoja tik apie save, todėl visa Europa lieka be vadovų.
ES buvo ir yra organizuotas kompromisas. Ir turi tokiu likti net įsismarkavus ekonominei krizei. Jei artimiausiu metu Prancūzija ir Vokietija neišspręs savo nesutarimų ir neras bendro strateginio krizės sprendimo, jos pakenks ne tik sau, bet ir visai Europai.
Jokiu būdu negalima pamirši, kad ES - tai ekonominei pažangai skirtas projektas. Jei ekonominių ryšių nebeliks, viršų vėl paims nacionaliniai interesai ir iš viso projekto liks tik skutai. Šiandien Europa kenčia ne tiek dėl to, kad neturi ekonominės galios, kiek dėl to, kad trūksta politinės valios, būtinos bendram darbui. Ir būtent nuo to turėtų pradėti Vokietija ir Prancūzija.
