Europos Komisija (EK) parengė direktyvą, kuria vadovaujantis Europos Sąjungos (ES) šalių piliečiai, nusprendę, kad kitoje šalyje sveikatos apsaugos sistema yra geresnės kokybės, galės laisviau rinktis gydymo paslaugas užsienyje. Tuo tarpu Lietuvai tai gresia beveik visos sveikatos sistemos įstatymų bazės keitimu, rašo „Respublika“.
Skaičiai įgaus kitokią prasmę
Šiuo metu Europos šalių gyventojams svečiose šalyse nemokamai teikiama tik būtinoji medicinos pagalba. Direktyvoje numatyta, kad ES šalių gyventojai, nusprendę, kad kitoje Sąjungos šalyje sveikatos apsaugos sistema yra geresnė, galės laisviau rinktis ir planinio gydymo paslaugas. Paslaugas svetur galėtų rinktis ir tie, kuriems savo šalyje jų tenka laukti labai ilgai arba, jų manymu, jos nėra geros kokybės. Gydymo išlaidos būtų kompensuojamos pagal paciento šalies įkainius.
Anot direktyvos autorių, tai būtų ypač paranku pasienyje gyvenantiems žmonėms, kuriems gydymo įstaiga kitoje šalyje netgi arčiau. Paslaugas svetur galėtų rinktis ir tie, kuriems savo šalyje jų tenka laukti labai ilgai arba, jų manymu, jos nėra geros kokybės. Tiesa, gydymo išlaidos būtų kompensuojamos pagal paciento šalies įkainius, todėl lietuviams pasinaudoti tokia galimybe būtų problemiška.
„Apie 90 proc. žmonių pasirinkimą medicinos turizmo industrijoje lemia paslaugų kaina. Lietuvoje sveikatos priežiūros paslaugos vidutiniškai nuo 3 iki 10 kartų pigesnės nei kitose pasaulio valstybėse. Mūsų paslaugų įkainiai mažesni net už Latvijos ir Estijos“, – „Respublikai“ teigė Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.
Tačiau jis įsitikinęs, kad dalis lietuvių tokia galimybe galėtų pasinaudoti. Į užsienį važiuos žmonės, kurie Lietuvoje bus perėję daugybę įstaigų, bet taip ir negavę atsakymo dėl savo sveikatos būklės, taip pat tie, kuriems kelerius metus reikia laukti, pavyzdžiui, sąnarių transplantacijos operacijų, taip pat prireikus labai sudėtingų organų persodinimo operacijų ar norint gauti naujausią onkologinių ar kitų sudėtingų ligų gydymą, kol jis pasieks Lietuvą.
Galima nelygybė
L.Paškevičiaus teigimu, dėl medicinos paslaugų kainų skirtumo vargu ar galime tikėtis, kad, įgyvendinus direktyvą, dideli srautai pacientų pajudės į ES valstybes gauti medicinos paslaugų, atlaisvindami eiles kitiems planinės medicinos pagalbos laukiantiems pacientams. Tačiau tai nebus ir vienetiniai atvejai, o ateityje, kylant medikų darbo užmokesčiui, paslaugų kainos Lietuvoje taip pat didės ir atotrūkis mažės, o daugiau pacientų turės ir finansines galimybes gauti medicinos pagalbą kitose šalyse.
Tačiau iškyla ir keletas galimų problemų, susijusių su minėta direktyva.
„Šiuo metu pacientai neturi galimybės gauti pakankamai informacijos apie kokybės standartus kitose šalyse esančiose įstaigose, todėl jiems sunku ir pasirinkti. Šiai sričiai šalys turės skirti daugiau dėmesio, – sakė L.Paškevičius. – Taip pat būtina aiškiai apibrėžti, kaip bus užtikrinama paslaugų kokybė ir pacientų teisės, pacientų ir jų sveikatos duomenų apsauga. Mat kiekvienoje šalyje pacientų teisių ir žalos atlyginimo sistemos, kompensavimo už patirtą žalą ir kiti klausimai dažnai sprendžiami skirtingai. Būtina išsiaiškinti, kaip būtų užtikrintos pacientų teisės, vykdomas apmokėjimas už nepakankamos kokybės paslaugas, jei kas nors atsitiktų pacientui jį pervežant iš vienos šalies į kitą arba ligoninėje gauta infekcija pasireikštų šiam jau grįžus namo“.
Direktyvoje nurodyta, kad valstybės galės pačios nustatyti stacionarių paslaugų kompensavimo tvarką. Todėl kyla pavojus, kad atsiras tam tikros kvotos, nacionaliniai kriterijai, kurie apribos pacientų teises gauti paslaugas kitoje šalyje. Jei nebus aiškių kriterijų, vėl gali atsirasti eilės, nelygybė, kai vieniems bus suteikiama galimybė gydytis užsienyje, o kitiems – ne.
Anot L.Paškevičiaus, taip pat svarbu, kad tam tikrose šalyse neatsirastų diskriminacija, kai vietos gyventojai ir kitos šalies piliečiai įrašomi į skirtingas eiles ir vieniems iš jų suteikiama pirmumo teisė.
Lietuvoje medicinos turizmo samprata, pasak L.Paškevičiaus, dar tik kuriasi. Ją kol kas plėtoja tik privačios medicinos įstaigos. Valstybiniu mastu, deja, šiai turizmo industrijos šakai dėmesio neskiriama. Nėra šios srities plėtros šalyje vizijos, sisteminio planavimo, rėmimo, nepanaudojamos viešųjų ryšių priemonės.
Lietuva užleidžia kelią aktyvesnėms ES šalims ir be konkurencijos leidžia joms užimti regioninę nišą medicinos turizmo srityje. Ir visai be reikalo, nes tiek privačios, tiek geriau besitvarkančios viešosios sveikatos priežiūros įstaigos turi visas galimybes tapti traukos centrais tam tikroms paslaugoms ir duoti papildomų pajamų medicinos sričiai, medicinos įstaigoms, šalies biudžetui. O kol kas, L.Paškevičiaus teigimu, „ekonominis futbolas“ vyksta į vienus vartus, šiuo atveju į Lietuvos, tai yra Lietuva sumoka už savo piliečių gydymą kitose šalyse keturis kartus daugiau, nei kitos ES šalys sumoka už savo piliečių gydymą Lietuvoje.
Kita vertus, įgyvendinant šią direktyvą Lietuva privalės aiškiai apibrėžti sveikatos priežiūros paslaugų „krepšelį“, apmokamą iš PSDF lėšų (jos surenkamos iš gyventojų per mokesčius), ir turės paspartinti įvedimą fizinių asmenų Papildomo sveikatos draudimo, kurio ES tik Lietuva iki šiol neturi.
Taigi šios direktyvos įgyvendinimas yra teigiamas žingsnis užtikrinant žmogaus teisę pasirinkti sveikatos priežiūros paslaugas globalioje medicinos paslaugų rinkoje ir gauti bent dalinę kompensaciją už jam suteiktas medicinos paslaugas kitose ES valstybėse. Valstybės narės savo ruožtu turi pasirūpinti būtinais teisiniais-finansiniais instrumentais, siekiant tinkamai užtikrinti šių teisių realų įgyvendinimą.
Komentaras
Haroldas Baubinas
Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius
Įgyvendinant direktyvą Lietuvoje kils nemažai problemų – reikės nemažų įstatymų aktų pakeitimų. Ministerijoje juokavome, kad Lietuva neteks sveikatos sistemos įstatymo – reikės keisti pačius sistemos pagrindus.
Pavyzdžiui, kaip viena iš sąlygų direktyvoje yra numatyta, kad tais atvejais, kai pacientas gauna gydymą kitoje šalyje ir, pavyzdžiui, to gydymo sudėtinė dalis yra gydymas vaistais, ta šalis, iš kurios pacientas yra atvykęs, privalo sudaryti sąlygas tam pacientui paskirtais vaistais gydytis, net jei toje šalyje jie uždrausti ar jais nėra prekiaujama. Vadinasi, reikės peržiūrėti ne tik mūsų vaistų kompensavimo, bet ir patekimo į rinką, platinimo taisykles.
Yra ir kitų dalykų, pavyzdžiui, dėl kompetencijos pripažinimo ir kt. Taigi beveik visos žinybos – ligonių kasos, Akreditavimo tarnyba, Medicinos audito inspekcija, Farmacijos departamentas – bus įtrauktos į šios direktyvos įgyvendinimą.
Manau, teisingas posakis, kad daiktus ir reiškinius mes pažįstame tik lygindami. Kiek tenka girdėti atsiliepimų, kitose Europos šalyse sveikatos apsaugos sistemos nėra tokios jau idealios, kaip kartais bandoma pas mus pateikti, – ten yra savų problemų ir trūkumų. Ir kokybės požiūriu aš nemanau, kad mūsų gydytojai dirba prasčiau nei Vakarų šalyse, o ir naujausios technologijos pas mus gana greitai ateina. Tad iškyla dar viena grėsmė – užsieniečiai gali gana greitai suprasti, kad Lietuvoje sveikatos paslaugos yra pigesnės ir geros kokybės.
Pastebimas direktyvos pavojus – galima diskriminacija, sąlygų pabloginimas iš abiejų pusių, nes ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų Europos šalyse egzistuoja eilės. Šiek tiek baiminamasi, kad atvykėliai nebūtų diskriminuojami, taip pat ir kad atvykstantys kitų šalių piliečiai įgytų tam tikrą prioritetą atsižvelgiant į jų papildomas kofinansavimo galimybes ir pan. Tad direktyvoje numatyta viena iš sąlygų, kad turi būti nustatytos taisyklės, kurios užtikrintų, kad nebus jokių sąlygų vienokiomis ar kitokiomis diskriminavimo apraiškomis.
Kadangi mūsų žmonėms ir taip tenka laukti eilėse, šiuo požiūriu labai skatinti tuos procesus, manau, nėra didelės prasmės. Galbūt būtų logiška, jei pacientams iš užsienio šalių medicinos paslaugas teiktų privačios gydymo įstaigos – viešosios įstaigos, mano supratimu, neturėtų siekti tokios savo veiklos modelio, pagal kurį būtų orientuojamasi į užsieniečius.
Kada įsigalios direktyva – dar nežinia. Dabar ji pateikta svarstyti. Turės būti suformuluota ir tam tikra Lietuvos pozicija. Natūralu, kad atsižvelgdami į tą reikalingų pakeitimų mastą mes formuosime ir savo pasiūlymus, ar visos nuostatos mums yra priimtinos, fiziškai įgyvendinamos. Vienos šalies balsas galbūt ir nelabai daug lems, bet manau, kad visų naujųjų ES šalių problematika yra labai panaši – personalo trūkumas, darbo jėgos migracija, nepakankami ištekliai, įkainių skirtumai.
Vis dėlto manau, kad mums reikia bent jau nesipriešinti šiems procesams ir, be jokios abejonės, saugoti visų pirma savo piliečių interesus, labiausiai atsižvelgti į tos didžiosios dalies piliečių interesus, kurie tikrai dar labai ilgai gydysis tik Lietuvoje.
Aida Valinskienė
