Artėjant ekonomikos recesijai vis dažniau prabylama apie visus įmanomus instrumentus šiam procesui bent kiek pristabdyti. Vienas iš tokių – mikrokreditai. Praėjusią savaitę Europos Parlamento (EP) viename svarbiausių Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete buvo svarstomas Europos Komisijos komunikatas dėl Europos mikrokreditų plėtojimo iniciatyvos augimui ir užimtumui remti.
Atsižvelgiant į tai, kad bankai paprastai suteikia galimybę mikroįmonėms ir tradicinėms naujoms įmonėms gauti finansavimą, šiame dokumente daugiausia dėmesio skiriama sudėtingesniam sektoriui, kurį galima būtų vadinti „nebankine“ rinka.
Siūlomą iniciatyvą sudaro keturios kryptys:
- valstybių narių teisinės ir institucinės aplinkos gerinimas;
- kiti veiksmai, susiję su palankių verslininkystei sąlygų kūrimu;
- gerosios patirties sklaidos skatinimas, įskaitant mokymą;
- papildomo finansinio kapitalo mikrokreditų institucijoms teikimas.
Dirbdamas ūkio ministerijoje Europos Parlamento narys Šarūnas Birutis kuravo smulkų ir vidutinį verslą, todėl iš arti galėjo stebėti, su kokiais rūpesčiais susiduria mūsų šalies verslininkai ir kokios kliūtys stabdo galimybes pradėti nuosavą verslą. Lietuvoje statistika kol kas nėra optimistinė. Smulkiųjų ir vidutinių įmonių nėra tiek, kiek norėtųsi, nes gyventojų verslumas nedidėja tiek dėl biurokratinių kliūčių, tiek dėl vis dar palyginti sudėtingų bankinių procedūrų kreditui gauti. Regionuose versliems asmenims sunku pasiskolinti pinigų, nes disponuojamas nekilnojamasis turtas neatitinka bankų keliamų kriterijų. Tiesa, per pastarąjį dešimtmetį po ilgų kalbų ir įtikinėjimų atsirado vienas kitas bankas ar kredito unija, paprastomis sąlygomis išduodantys mikrokreditus, tačiau to akivaizdžiai per maža.
„Būtina deramai koordinuoti mikrokreditų išdavimo sistemą. Vyriausybė, nors ir supranta mažų paskolų reikšmę, tačiau pritrūksta ryžto padaryti proveržį šioje srityje. Pavyzdžiui, Izraelyje savo laiku tokia programa klestėjo. Subyrėjus Sovietų Sąjungai daug emigrantų iš buvusių sąjungos valstybių plūstelėjo į Izraelį. Tuomet minėtos valstybės vyriausybė kasdien per žiniasklaidą skatino gyventojus imti mikrokreditus. Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos skatinti gyventojų verslumą netgi suteikdama beprocentines paskolas. Dalis pinigų negrįžo, tačiau grįžusioji suma atsipirko su kaupu sukurtomis darbo vietomis bei mokesčiais valstybei. Taip pat norėčiau paminėti ir Slovakijos atvejį. Ten mikrokreditavimo sistema pasiekė neblogą lygį. Net 15 institucijų Slovakijoje užsiima šia veikla ir tai labai prisideda prie ekonomikos kilimo šioje šalyje“, – savo teiginius užsienio pavyzdžiais iliustravo Š. Birutis.
Mikrokreditai Europoje yra susiję su dviem įmonių grupėmis: „mikroįmonėmis“, kuriose dirba mažiau kaip 10 žmonių (tokios sudaro apie 91 proc. visų Europos įmonių); ir „socialiai nuskriaustais asmenimis“ (bedarbiais arba neaktyviais asmenimis, kurie gauna socialinės paramos išmokas, imigrantais ir kt.), norinčiais užsiimti savisamda, tačiau negalinčiais naudotis tradicinėmis bankų paslaugomis. Vertinant galimybes gauti mikrokreditus (arba jų pasiūlą) valstybėse narėse, pasirodo, kad juos gauti yra gana sunku. Atsižvelgiant į individualių paskolų dydį, apskaičiuota, kad tipiška ypač maža paskola Europoje yra nuo 7 000 iki 8 000 EUR. Patys bankai neregistruoja specifinių statistinių duomenų apie mikrokreditus ir jų turimi duomenys gali būti dviprasmiški. Mat kai kurios paskolos klasifikuojamos kaip asmeniniai kreditai, o kitos yra priskiriamos stambesnei teikiamų paskolų kategorijai. Kai kuriose šalyse tokios paskolos priskiriamos paskoloms žemės ūkiui.
Vis dėlto europarlamentaras Š. Birutis pažymėjo: „Bankų politika pastebimai keičiasi ir bankai pradeda orientuotis į socialinę politiką. Bankininkas jau nebėra toks žmogus, kuris paskolins jums skėtį su ta sąlyga, jei garantuosite, kad nebus lietaus. Tačiau to, kas Lietuvoje daroma dabar, per maža.“
Mikrokreditų idėjos autorius, 2006 m. už tai gavęs Nobelio taikos premiją, yra Muhammadas Junus. Ši mintis jam kilo 1974 m., kai Bangladešą negailestingai sukrėtė badas. 1976-aisiais jis įkūrė savo paties banką – Grameeno banką – kuris skolindavo nedideles pinigų sumas vargstantiesiems. Per 30 metų tai, kas iš pradžių buvo neįprasta, įgavo grandininę reakciją. Iš viso buvo paskolinta 5,7 milijardų dolerių, paramą gavo daugiau nei 6,61 milijonai žmonių. Grameeno banko modelis buvo pritaikytas 40-yje valstybių. Naujausiais duomenimis, 113 milijonų žmonių visame pasaulyje gauna mikrokreditus.
