Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy parašė savo šalies dienraščiui „Le Figaro“ straipsnį, kuriame aiškina, kad konfliktą Gruzijoje pasisekė išspręsti.
Ateis laikas, kai pavyks objektyviai ir nešališkai įvertinti pastaruosius įvykius: kelias savaites trukusias provokacijas ir susidūrimus prie linijos, skiriančios Pietų Osetiją nuo likusios Gruzijos, neapgalvotą Gruzijos karinę intervenciją į Pietų Osetiją naktį iš rugpjūčio 7-osios į 8-ąją, taip pat brutalų ir neproporcingai didelį Rusijos kariuomenės atsaką išstumiant mažą Gruzijos kariuomenę iš Pietų Osetijos ir iškraustant ją iš kitos separatistinės provincijos Abchazijos, į kurią ji buvo įkėlusi koją 2006 metais, kai Rusija ėmėsi okupuoti ir likusią Gruzijos teritoriją.
Kai pasaulis stojo prieš šį jėgos panaudojimą, atsirado daugiau svarbių uždavinių. Vos tik pratrūko priešiškumas, Prancūzija ir Europa ėmėsi visų įmanomų diplomatinių veiksmų. Svarbiausias prioritetas buvo pasiekti, kad būtų nutraukta ugnis ir baigtųsi gyventojų kančios. Nors daug kas sakė, jog mums nepasiseks, aš ir užsienio reikalų ministras Bernard‘as Kouchneris rugpjūčio 12 dieną išvykome į Maskvą ir Tbilisį. Mudu buvome „apsiginklavę“ siūlymais įtikinti rusus nutraukti karinius veiksmus ir įrodyti gruzinams, kad jie praras dar daugiau, jei kovos toliau. Mano ilgas pokalbis su Dmitrijumi Medvedevu ir Vladimiru Putinu Kremliuje truko visą dieną, o su Michailu Saakašviliu Tbilisyje - visą naktį. Galų gale tai leido pasiekti, kad abi šalys pritartų šešių punktų planui, kaip baigti krizę.
Šiuo planu visko neišsprendėme, bet to ir nesiekėme. Tačiau jis privertė abi šalis nutraukti ugnį. Prezidentų D.Medvedevo ir M.Saakašvilio parašai, taip pat mano, kaip Europos Sąjungos įgaliotinio, parašas leidžia Rusijos pajėgoms atsitraukti į pozicijas, kurias jos buvo užėmusios prieš prasidedant karo veiksmams. Tai man pažadėjo prezidentas D.Medvedevas.
Pajėgos turi būti išvestos nedelsiant. Šį punktą laikau nediskutuotinu. Tai liečia visą Rusijos kariuomenę, kurią ji įvedė į Gruziją nuo rugpjūčio 7 dienos. Jei šis susitarimo punktas nebus įvykdytas greitai ir visiškai, būsiu priverstas tuoj pat sušaukti nepaprastąjį Europos Tarybos posėdį ir aptarti pasekmes.
Kai Rusijos pajėgos bus atitrauktos, reikės dar daug ką padaryti, kad padėtis stabilizuotųsi. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija turės konsoliduoti šiuos pirmus laimėjimus, suteikti jiems visuotinį teisinį pagrindą. Tarptautiniais susitarimais teks numatyti, kaip išskirti abi šalis ir pasiekti, kad jos vykdytų savo įsipareigojimus. Tarptautinė bendruomenė turės pagelbėti perkeltiems asmenims ir pabėgėliams, padėti atsigauti sugriautai Gruzijai. Be to, mes privalome apibrėžti, kad Rusijos intervencija buvo vienkartinis, brutalus - ir neproporcingai didelis - atsakas, kitaip tai smarkiai apsunkins Maskvos santykius su kaimynais ir tarptautine bendruomene. Rusija turi suvokti, kad jos labiau bus klausoma, kad ji labiau bus gerbiama, jei spręsdama mūsų laikų problemas veiks atsakingai ir konstruktyviai.
Tačiau kai ko mes galime ir pasimokyti iš šios krizės. Pirma, ji suvienijo Europos Sąjungą. Prancūzijos pirmininkaujama Europa žengė į priekį bandydama išspręsti šį konfliktą, jau trečią Europoje, kai griuvo Berlyno siena. Europa elgėsi ryžtingai jau per pirmą pastarojo konflikto fazę: veikdama per Prancūziją Europos Sąjunga sukūrė diplomatinį foną ir, sumaniai įtikinėdama abi smarkiai į karą įsitraukusias šalis, skubiai posiūlė protingus ugnies nutraukimo terminus. Jei galų gale mūsų pastangos duos vaisių, Europa - nors bendrame tone buvo girdėti ir keli skirtingi balsai - neapsiribos pasmerkimu. Pasirinkdama veiksmą ir derybas, o ne retoriką ir demaskavimą, Europa galėjo atkurti pozityvų santykių su Rusija jėgos balansą ir pasiekti, kad Rusija ją išgirstų. Kai dega namas, pirmiausia reikia gesinti ugnį. Europa gali didžiuotis, kad jai pasisekė, o tai įrodo, jog ji gali padaryti daug, kai yra vedama stipraus politinio noro.
Antra, pastebima, kad Lisabonos sutartis, kurią valstybės narės dabar ratifikuoja, jau yra jėga. Europos Sąjunga turi institucijų, kurių labai reikia kilus tarptautinei krizei: tvirtas Europos Tarybos pirmininkas, glaudžiai bendradarbiaudamas su suinteresuotų šalių vadovais ir vyriausybėmis, kaip aukšto rango atstovas gali remtis realia Europos diplomatijos galia ir svariais finansiniais svertais, kad priverstų vykdyti sprendimą, kurį suderino su visomis valstybėmis narėmis.
Esu įsitikinęs, jog svarbiausias Europos Sąjungos uždavinys - apsaugoti europiečius. Būtent tai mes ir darome negailėdami jėgų naujam konfliktui numalšinti, nes jo pasekmės būtų katastrofiškos ir duotų ženklą kilti naujam šaltajam karui.
