„Žinoma, kad puikiai pamenu tą auksinį čempionatą. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad sirgaliai pamena tai, jog čempionate laimėjome šešerias dvikovas ir iškovojome aukščiausios prabos medalius. Bet mažai, kas prisimena, jog norėdami patekti į tas pirmenybes, mes dalyvavome atrankoje, kur iškovojome net 10 pergalių iš tiek pat galimų. Tad skambių pergalių serija prasidėjo gerokai anksčiau“, - pokalbį pradėjo A. Sireika.
Kelias į čempionatą
Prieš 2003-ųjų Europos vyrų krepšinio čempionatą, panašiu į šiais metais (dėl patekimo į 2018-ųjų Pasaulio pirmenybes) siūlomą formatą, vyko atrankos dvikovos. Lietuvos grupėje atsidūrė – Turkija, Ukraina, Bulgarija, Šveicarija ir Nyderlandai.
Iš viso atrankoje buvo sudarytos 5 grupės po 6 komandas. Į Europos čempionatą galėjo patekti tik pirmąsias dvi vietas savo grupėse užėmusios rinktinės bei keturios geriausios trečiąsias vietas užėmusios komandos.
Lietuvos rinktinė namuose visas pergales iškovojo itin užtikrintai. Bulgarija įveikta 117:72, Nyderlandai – 95:73, Šveicarija – 93:47, Turkija – 100:62 ir Ukraina – 109:98.
Išvykose vargo turėta tik su Ukraina – 102:99 ir Turkija – 102:99. Kiti varžovai vėl įveikti dideliais skirtumais: Bulgarija – 105:87, Nyderlandai – 88:74, o Šveicarija – 110:64. Be pralaimėjimų žengę lietuviai grupėje užėmė pirmąją vietą ir nepaliko jokių abejonių, kad yra verti dalyvauti 2003-ųjų pirmenybėse.
Treneris A. Sireika interviu su tv3.lt žurnalistu prisiminė svarbiausius 2003 metų čempionato įvykius.
- Pirmoji dvikova su Latvija buvo itin sunki. Laimėta prieš varžovus tik po pratęsimo (92:91). Kodėl pirmenybių startas buvo toks sudėtingas?
- Po tų rungtynių vyrams pasakiau, kad geriau blogai žaidžiant laimėti, nei gerai žaidžiant pralaimėti. Dvikova su latviais buvo principinė. Šių dviejų rinktinių istorija siekia senus laikus. Juk 1937-siais lietuviai nuvažiavo į Latviją ir nugalėjo čempionus (Latvija Europos krepšinio čempionatą laimėjo 1935 m.). Maža to, būtent pralaimėjimas latviams 2001-siais užkirto kelią mūsiškiams į 2002-ųjų pasaulio pirmenybes. Mūsų pirmosios 2003-ųjų čempionato rungtynės su latviais buvo ne itin kokybiškos. Aikštėje virė tikra nervų karas.
Bet po tos pergalės tarsi akmuo nukrito nuo krepšininkų pečių. Dingo tas startinis jaudulys, atsirado daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Toje dvikovoje žaibas trenkė šalia, bet, kas svarbiausia, ne į tave.
Žmonės kalba, kad 2003-siais žaidė ta pati komanda, kuri 2000-siais iškovojo bronzos medalius Sidnėjuje. Bet iš tikrųjų bene puse komandos buvo pasikeitę. Tačiau su naujais žaidėjais beveik dvejus metus žaidėme kartu atrankinėse, tik niekas to nematė.
Kšyštofas Lavrinovičius, Mindaugas Žukauskas labai nustebino 2003-ųjų čempionate. Jie įrodė, kad yra verti būti rinktinėje. Pamenu grupės dvikovą su vokiečiais (laimėta 93:71). Pagrindinis mūsų uždavinys buvo sustabdyti Dirką Nowitzki. Ir kas tą padarė? Būtent M. Žukauskas, kuris gal ir neišsiskirdavo ypatingu rezultatyvumu, bet duodavo komandai naudos kitose srityse.
2003-ųjų rinktinėje buvo daug stiprių asmenybių. Vieni krepšininkai atsiskleisdavo vienose dvikovose, kiti – kitose. Pavyzdžiui, ketvirtfinalio dvikovoje su serbais (laimėta 98:82) Arvydas Macijauskas tapo vienu pagrindinių pergalės kalvių. Kai pirmavome 18 taškų, serbai buvo prisiviję mus iki 3 taškų. Tada išleidau A. Macijauską, o prieš tą padarymas papurčiau už peties, sakiau, kad užstrigome ir reikia pataikyti. Tai jis lygiai taip pat suėmė man už peties ir pasakė, kad, treneri, jei reikia, tai ir pataikysiu. Ir jis du iš eilės tritaškius įmetė bei vėl padėjo mums atsiplėšti. Jam drąsos niekada netrūko. Jam tiesiog reikėjo laisvės ir jis pasirodydavo geriausiai, kaip tik gali.
- Su vokiečiais teko uždengti D. Nowitzki. Pusfinalyje laukė vikrusis prancūzas Tony Parkeris. Prasidėjus lemiamai atakai (lietuviai pirmavo 72:70) prieš T. Parkerį gintis pastatėte R. Šiškauską. Šis galiausiai ne tik perėmė kamuolį, bet ir taikliais baudų metimais užtvirtino pergalę (74:70). Kaip vertinate šio pusfinalio scenarijų?
- Pamenu, kad kai žaidėme su latviais buvo siūlymas pakeisti Eurelijų Žukauską, nes paskutinės sekundės priklausė varžovams ir reikėjo mobilesnės gynybos. Bet būtent ilgos, aukštai iškeltos Eurelijaus rankos privertė varžovą mesti neįprasta trajektorija ir kamuolys neįkrito į krepšį. Tad palikti jį aikštelėje buvo teisingas sprendimas.
Kalbant apie T. Parkerį buvo visiems žinoma, kad jis gali įmesti tiek prieš žemą gynėją, tiek prieš aukštaūgį. Mums reikėjo statyti prieš jį kibiai gintis sugebantį krepšininką. Būtent todėl buvo pasirinktas Ramūnas. Kaip jam pavyko, pamenate puikiai. Tad sprendimas vėl pasiteisino ir pusfinalio rungtynių susiklostė mums itin palankiai.
- Po sunkaus pusfinalio, finalas su ispanais atrodė tarsi lengvas pasivaikščiojimas. Finalas laimėtas 93:84, nors vienu metu pirmauta net 21 taško skirtumu. Kokį finalą prisimenate?
- Taip, finalas buvo puikus. Jame Šarūnas Jasikevičius šauniai sužaidė. Jo firminiai perdavimai žiūrint į priešingą pusę visiems įstrigo į atmintį. Finalas tikrai buvo lengvesnis nei pusfinalis. Išėjome žaisti ir žinojome, kad gausime medalį. Čia ne pusfinalis, kur pralaimėjęs gali likti ketvirtas. O be to jau buvome užsitikrinę ir kelialapį į olimpiadą.
Finale buvome atsipalaidavę ir su ypatingai teigiamomis emocijomis. Žaidėme lengvą, malonų akiai krepšinį. Finalai įprastai būna nerezultatyvūs, o mes įmetėme 93 taškus. Sėkmės formulė? Reikia nebijoti ir žaisti tą krepšinį, kuris ir atvėrė tau kelią į finalą.
Prisiminus finalo pradžią, tai Š. Jasikevičius per pirmas minutes gavo dvi baudas. Tada man širdis drebėjo, galvojau, o kas dabar bus? Bet tose rungtynėse išsibaudavo net 5 Lietuvos žaidėjai, o Jasikevičius sužaidė iki pabaigos.
- 2003-siais Lietuva buvo rezultatyviausia rinktinė čempionate (90,7 taško per rungtynes), bet ir praleisdavo bene daugiausiai taškų iš visų likusių komandų (75,6 taško per rungtynes, 4 vieta). Dabar akcentuojama, kad krepšinis prasideda nuo gynybos, o prieš 14 metų pergalę atnešė būtent atvirkštinė taktika. Tai kaip čia yra geriau?
- Pripažinkite, krepšinis 2003 m. buvo vienoks, o 2013 ar 2017 m. jau visiškai kitoks. Aš pats iš savęs juokiuosi, kas per „grybai“ 2003 žaidė tokį krepšinį. Visi patys iš savęs kažkiek pasijuokiame. Bet, tada taip žaisdami ir laimėjome.
Tiesiog pasakysiu, kad Lietuva nesigynė gerai, bet ji tapo čempione. Brazilai žaisdavo futbolą ir neliūdėdavo praleidę įvartį, nes jie žinodavo, kad įmuš daugiau. Taip buvo ir 2003-siais Lietuvos demonstruojamame krepšinyje. Svarbiausia – juk pergalė ir aukso medaliai.
