Dažniausiai Europos ar Pasaulio futbolo čempionatai juos rengiančių šalių gerbėjų būna laukiami su didelėmis viltimis ir nekantrumu. To negalėtumėme pasakyti apie austrus, kurie savo komandos starto pirmenybėse laukia su didžiuliu nerimu, o bene vienintelė jų viltis yra išvengti gėdos. Bet argi viskas yra taip blogai?
Kelias į EURO 2008
Austrija, laimėjusi konkursą rengti Senojo žemyno futbolo fiestą, automatiškai gavo teisę pati jame dalyvauti ir galėjo atsidėti organizaciniams reikalams bei draugiškiems mačams. Susidūręs su užduotimi suformuoti visiškai naują austrų rinktinę vyriausiasis treneris Josefas Hickersbergeris nebėgo slėptis į krūmus ir didvyriškai prisiėmė atsakomybę. Tiesa, pirmieji žingsniai už rinktinės vairo J. Hickersbergeriui nebuvo patys sėkmingiausi – pralaimėti trys iš eilės kontroliniai susitikimai ir tik 2006 metų rugsėjį pagaliau pasiektos lygiosios 2:2 su Kosta Rikos komanda.
Po šių rungtynių reikalai ėmė krypti į gerąją pusę: iš pradžių išvykoje 2:1 pavyko palaužti Lichtenšteino vienuolikę, paskui tokiu pačiu rezultatu įveikta Šveicarijos rinktinė, o viską vainikavo įspūdinga pergalė 4:1 prieš Trinidado ir Tobago žaidėjus. Deja, būsimųjų čempionato šeimininkų forma vėl krito ir prireikė dar metų bei dešimties rungtynių, kol vėl buvo grįžta į pergalių kelią, kai Insbruke 3:2 pavyko nugalėti Dramblio Kaulo Kranto atstovus. Nieko gero austrai nepešė ir dvikovose su objektyviai stipresniais varžovais: Vokietijai nusileista 0:3, o Olandijai 3:4.
Vis dėlto austrų strategui J. Hickersbergeriui tos skaudžios nesėkmės ūpo nė kiek nenumušė ir tikėjimo savo komandos sėkme neatėmė. Priešingai, jis po tų pralaimėjimų pareiškė: „Aš esu įsitikinęs, kad Europos čempionate pamatysime visai kitokią mūsų nacionalinę rinktinę. Tiek Austrija, tiek Šveicarija bus nuostabios šeimininkės. Jos kartu surengs nepakartojamą turnyrą ir aš galiu beveik garantuoti, kad jos abi pasieks bent ketvirtfinalį.”
uefa.com nuotr.
Praėjęs Europos čempionatas
Austrijos rinktinė 2004 metais Portugalijoje vykusiose pirmenybėse neturėjo garbės dalyvauti, nes neprasimušė į finalinį Europos čempionato etapą. Nors savo grupėje austrai užėmė gana padorią trečiąją vietą, nuo Olandijos ir Čekijos rinktinių jie atsiliko solidžia persvara ir didesnių pretenzijų į išsvajotąjį kelialapį negalėjo reikšti. Atrankos kampaniją austrai pradėjo dviem pergalėm 2:0 prieš Baltarusiją ir Moldaviją, bet prieš grupės lyderius nesugebėjo nieko priešpastatyti – namie 0:3 nusileido olandams, o išvykoje 0:4 leidosi sutriuškinami čekų. Nesugebėjo Austrijos futbolininkai šioms rinktinėms rimčiau pasipriešinti ir antrajame rate. Negana to, dar įsigudrino 0:1 pralaimėti ir Moldavijai, tad viltis dalyvauti stipriausių Europos rinktinių parade teko atidėti ketveriems metams.
Komandos lyderiai
Austrijos rinktinė savo gretose meistriškumu ar talentu iš kitų žaidėjų itin išsiskiriančių futbolininkų neturi. Vis dėlto turbūt pagrindiniu komandos lyderiu ir didžiausia jos viltimi formaliai galime vadinti austrų kapitoną Andreasą Ivanschitzą, rungtyniaujantį saugų grandyje. Jis yra vadinamas Austrijos Beckhamu, bet, skirtingai nei vienas brangiausių ir labiausiai pervertintų pasaulio futbolininkų, austras moka ir gali smūgiuoti ne tik dešine, bet ir kaire koja – neįtikėtina, ar ne?
Ant Atėnų „Panathinaikos“ legionieriaus A. Ivanschitzo pečių sukrauta didžiulė atsakomybė – būtent iš jo Austrijos ištikimiausi fanai lauks geriausio žaidimo ir svaraus indėlio į pergales, jei tokių, aišku, išvis bus. Nuo rinktinės kapitono didžiąja dalimi priklausys ir tai, ar austrai sugebės savo varžovams pridaryti nemalonumų puldami, nes būtent A. Ivanschitzui bus patikėta diriguoti austrų orkestrui aikštės viduryje ir kurti progas puolėjams.
Norėdama prasibrauti į ketvirtfinalį Austrija tiesiog privalės mušti įvarčius. Ši užduotis, ko gero, bus skirta 26-erių metų puolėjui Rolandui Linzui, kuriam šis sezonas buvo labai sėkmingas: atstovaudamas „Braga“ klubui Portugalijos čempionate jis į savo sąskaitą įsirašė 12 įvarčių, ne ką blogiau pasirodė ir UEFA taurės turnyre. Tiesa, rinktinėje mušti įvarčius puolėjui sekasi kur kas sunkiau ir šį nesusipratimą jam teks pasistengti ištaisyti jau per Europos futbolo pirmenybes, nes kitu atveju, austrams šviečiasi labai liūdnos perspektyvos.
uefa.com nuotr.
Komandos vairininkas
Ne per seniausiai savo 60-ies metų jubiliejų atšventęs treneris Josefas Hickersbergeris yra vienas garsiausių visų laikų Austrijos futbolo figūrų. Vien ko vertas faktas, kad jis Pasaulio čempionate yra dalyvavęs ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris. J. Hickersbergerio sukauptos neįkainojamai svarbios tokių turnyrų patirties šiame čempionate jo auklėtiniams itin prireiks.
Savo futbolininko karjerą jis pradėjo 1966 metais Vienos „Austria“ ekipoje, su kuria iškovojo nacionalinių pirmenybių auksą 1969 ir 1970 metais. Vėliau persikėlė į Vokietiją – atstovavo Offenbacherio „Kickers“ ir Duseldorfo „Fortuna“ komandoms. Austrijos rinktinei atstovavo 39 kartus, o karjerą pabaigti nusprendė gimtinėje – Vienos „Rapid“ klube, su kurio 1982 metais dar kartą triumfavo Austrijos čempionate.
Pakabinęs savo bucus ant vinies J. Hickersbergeris nusprendė iš futbolo pasaulio nebėgti ir išmėginti trenerio darbą. Pradėjęs nuo Austrijos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės vairo jis 1988 metais buvo paskirtas ir pagrindinės nacionalinės savo šalies komandos treneriu. Tiesa, šiame poste jis ilgai neišsilaikė: atrankos į 1992 Europos futbolo čempionatą ciklo pirmosiose rungtynėse jo auklėtiniai gėdingai ir sensacingai pralaimėjo Farerų salų žvejams 0:1, o šio akibrokšto treneriui nebuvo atleista.
Netekęs tų pareigų J. Hickersbergeris tapo Duseldorfo „Fortuna“, vėliau Vienos „Austria“ strategu, o tada išbandė savo jėgas ir Vidurinių Rytų klubuose: „Al Ahli“, „Arab Contractors“, „Al Shabab“, „Al Wasl“ ir „Al Etehad“. Atsiragavęs užsieniečio duonos 2002 metais grįžo į Vienos „Rapid“ ekipą, su ja iškovojo Austrijos čempionų titulą ir vėl buvo pakviestas į Austrijos nacionalinę rinktinę.
uefa.com nuotr.
Taktika
Austrai nuo pat 1998 metų Pasaulio čempionato nebuvo įkėlę kojos į didžiausius tarptautinius futbolo turnyrus, bet jiems belieka tikėtis, kad per tą dešimtmetį sugebėjo tinkamai pasiruošti naujam šuoliui.
Kaip jau minėjome, Josefo Hickersbergerio auklėtiniai draugiškuose susitikimuose įspūdingo žaidimo, o tuo labiau rezultatų nedemonstravo – pavyzdžiui, per visus 2007-uosius laimėjo tik vieną iš dvylikos mačų. Tiesa, austrams, turėjusiems garantuotą kelialapį į Europos pirmenybes, pergalės draugiškose rungtynėse galbūt ir nebuvo didžiausias prioritetas. J. Hickersbergeriui svarbiausia buvo išbandyti įvairius žaidėjus ir skirtingas taktines schemas.
Dėl gynybos grandies treneris atrodo jau apsisprendęs. Ją turi sudaryti keturi žaidėjai. Tvirtą vietą startinėje sudėtyje yra išsikovoję Sebastianas Prodlis, veteranas Martinas Stranzlis ir Emanuelis Pogatetzas, o dėl ketvirto gynėjo dar neapsispręsta. Austrija paprastai žaidžia gynybine schema 4-4-2 arba 4-5-1, bet rungtynėse su Vokietija J. Hickersbergeris išmėgino ir 3-5-2.
Bene didžiausia problema, su kuria susiduria vienos iš šeimininkų rinktinių futbolininkai, yra įvarčių sausra. Tas pats jau minėtasis Rolandas Linzas, vieną po kito mušantis įvarčius Portugalijoje, atvykęs į rinktinę tampa tarsi visiškai kitu žmogumi. Jei jam ir toliau nepavyks nusikratyti šio prakeiksmo, jį pasiruošęs pakeisti yra labiausiai patyręs austrų žaidėjas 38-erių metų „LASK Linz“ ekipos puolėjas Ivica Vastičius, per 46 mačus už nacionalinę komandą pasižymėjęs 12 kartų.
Balsas.lt prognozė
Net ir žaidžiančios namie ir palaikomos daugiatūkstantinės savų žiūrovų paramos, Austrijos rinktinės šansai nėra vertinami rimtai. Tie patys visažiniai bukmekeriai šeimininkų komandai iškart skuba atiduoti paskutinę vietą. Mes nebūsime tokie kategoriški. Turint omenyje, kad vakar pirmenybes pralaimėjimu pradėjo ir tuo pačiu labai susikomplikavo savo padėtį kovoje dėl išėjimo iš grupės Šveicarija, austrams spaudimas dabar dar didėja – jie turi atstatyti šeimininkų prestižą ir pamintą garbę. Na, bent jau pabandyti tai padaryti.
B grupė nėra pati stipriausia, bet bėda ta, kad čia tiek kroatai, tiek lenkai bus itin motyvuoti įrodyti, kad futbolas jų šalyje išgyvena atgimimą, ir pasistengs nužygiuoti kaip galima toliau. Kad ir kaip ten būtų, prognozuoti, kad austrai pateks į ketvirtfinalį, gal būtų ir per daug drąsu bei avantiūriška, bet teigti, kad jie po tų trejų grupės rungtynių neliks be taškų, vis dėlto rizikuojame.
