Ką padarysi: euras iš esmės yra nuolat veikianti europietiškų statybų aikštelė, tačiau mums jo reikia, – tvirtina Vokietijos dienraštis „Die Welt“. Pasak leidinio, euras kaip valiuta yra pasmerktas nebūti amžinu. Beveik savo įvedimo, įvykusio 1999-ųjų sausio 1-ąją, sukakties dieną euras JAV dolerio atžvilgiu nukrito iki pirminio savo kurso. Prieš 16 metų euras buvo vertas 1,1747 amerikietiško dolerio. Dabar toks pat kursas vėl matomas valiutų keityklose.
Iš pradžių gali pasirodyti, kad, išskyrus papildomas išlaidas, euras nieko daugiau nedavė, pastebi „Die Welt“. Juk iki 2008 m. finansų krizės pradžios už eurą kai kada tekdavo mokėti po 1,6 JAV dolerio. Tačiau dabartinė euro krizė, pasak dienraščio, tėra tik tarpinis etapas. Nebus didelė naujiena ir tai, kad Europos Sąjungos vieningoji valiuta gali pasiekti vertės paritetą su Amerikos doleriu. Euro kursas pasaulio valiutų biržoje šokinėja, jis ne visada sinchroniškai seka iš paskos ekonomikos svyravimams abiejose Atlanto pusėse.
Už kasdieninių Europos valiutos vertės šokčiojimų ir kritimų slypi daug kur Europoje paplitusi nuojauta, kad euras nėra iki galo „užbaigta“ valiuta, rašo „Die Welt“. Euras veikiau panašus į vis tebevykdomą „statybą“. Apklausos liudija, kad dauguma Vokietijos piliečių remia eurą kaip valiutą. Tiesa, viskas priklauso nuo naujienų. Kitose euro zonos šalyse nepasitenkinimas euru kaip valiuta yra labiau pastebimas. Esą jau pats tokių apklausų rengimas rodo, kaip skeptiškai euro atžvilgiu yra nusiteikę euro zonos šalių gyventojai.
Pasakų šalis, kurios niekada nebuvo
Europietiški pinigai dar yra tokie „nesubrendę“, kad tai tiesiog stebina, pastebi leidinys. Euras tartum „vengia“ įprastų valiutų pasiekimų, paprastų išvadų, taip pat pernelyg akivaizdžių atitikimų. Be to, pagrįstai baiminamasi, kad Europos valiutų sąjunga taps patogia savitarnos parduotuve pietinėms euro zonos šalims.
Vienaip ar kitaip šiuo metu Ispanija, Italija ir Graikija dar neskuba svajoti apie patekimą į pasakų šalį su pieno upėmis ir medaus krantais, rašo „Die Welt“. Tačiau ir eurosocializmas, kurio taip baiminasi liberalai, regis, dar laukia savo paskutiniojo pasirodymo scenoje skambant publikos aplodismentams. Bet kuriuo atveju graikų politikas Alexis Tsipras priešrinkiminę kampaniją vykdo prieš neoliberalizmą, kuris, jo manymu, įkūnytas euro politikoje.
Pasak leidinio, dar vienas nuogąstavimas, vyravęs prieš euro įvedimą pirmiausia Vokietijoje, – tai, kad jis neišsiteks infliacijos rėmuose. Dar paskutinįjį XX a. dešimtmetį daugelis perspėdavo, jog Vokietijos gyventojus užgrius kylančios kainos, kaip jau yra buvę aštuntąjį dešimtmetį. Perėjimas nuo markės prie euro iš tikrųjų baigėsi išaugusiomis kainomis.
Parama vietoj reformų
Tiesa, pasak dienraščio, kol kas mes nematome akivaizdaus atotrūkio tarp atlyginimų dydžio ir kainų augimo spartėjimo. Formaliai valiutos stabilumu rūpinasi Europos centrinis bankas, apie tokį stabilumą Vokietijos Bundesbankas negalėjo net svajoti. Indėlininkai, iš visko sprendžiant, visiškai pagrįstai gali baimintis savo banko aktyvų rentabilumo. Tačiau tokio rentabilumo euras jiems nežada. Palūkanų išnykimas – daugelio pramoninių valstybių fenomenas. Ir tai susiję daugiau su visuomenės senėjimu bei didesnio saugumo siekiu, nei su pačiu euru, rašo „Die Welt“. Kalbant apie transferus (valiutos pervedimus iš vienos šalies į kitą), būtų naivu tikėtis, kad jie nevyktų. Transferai buvo vykdomi dar Europos Bendrijoje vokiškos markės laikais. Jie egzistuoja ir JAV, ir kitose stambiose ekonominėse erdvėse. Būtų absurdiška manyti, kad vokiečiai yra pasirengę paklusniai traukti pinigus iš savo kišenių ir dėti juos į „kitų žmonių“ kišenes. Tačiau jie dažniau palaiko sistemą, nei reikalauja ją peržiūrėti.
Europos valiuta kelia įtarimų ir tiems, kurie duoda pinigų, ir tiems, kurie juos ima, rašo „Die Welt“. Euras iš periferinių šalių reikalauja savo socialinių modelių bandymų, o iš vokiečių – abejoti daugeliu su meile sukurtų principų. Kai kalba pasisuka apie pinigų politikos vykdymą, reikia nepamiršti, kad Europos centrinis bankas – tai jau nebe Bundesbankas. Bet ir Federalinis rezervų bankas – ne Anglijos bankas. Ir ne Japonijos, priduria leidinys.
Liftas senstančiai Europai
Niekas negali rasti dingsties būti patenkintas euru, rašo „Die Welt“. Euras – ne lira, su kuria italai jautėsi komfortiškai, ne vokiška markė, kurios tvirtumą vis pabrėždavo vokiečiai. Tokie nuolatiniai reikalavimai, keliami eurui, lydi norą tapti geresniems ir pradėti keistis.
Permainų reikia kaip įmanoma greičiau. Net ir Vokietija, pagyrimų verta „pirmūnė“, nesugeba išlaikyti šito egzamino, pastebi dienraštis. Nuo paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios Vokietijos dalis globaliame ekonominiame našume sumažėjo beveik 2 kartus. Fragmentuota vidinė rinka, kurioje išsigelbėjimo ieško pietinės šalys, taptų neteisingu „tikėjimo“ simboliu. Visiems tiems, kurie dar nepastebėjo: kai Italija galėjo pasinaudoti silpna lira, dominavo pasaulinė ekonomika. Tuo metu nei Kinija, nei globaliai orientuotos pigiųjų skrydžių bendrovės dar nevaidino svarbaus vaidmens. Europos atsaku galėtų būti konkurencingumas dizaino ar gyvenimo stiliaus srityje, tai yra, šiuo požiūriu kalbama ne apie kainą arba apie pačios valiutos vertę.
Singapūro, Šveicarijos ar kitų mažų valstybių, pasiekusių sėkmę nedalyvaujant valiutų sąjungose, pavyzdys gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad tokios sėkmės istorijos tapo įmanomos ne dėl laisvos kapitalo rinkos ir plačios ekonominės erdvės, o dėl tokių erdvių su teisinėmis garantijomis formavimo. Iki XX amžiaus mažųjų tautų likimai atrodė kitaip. Geriausiu atveju jos buvo figūros geopolitiniais šachmatais žaidžiančių didžiųjų valstybių rankose. Dabartiniai įvykiai Rytų Europoje primena mums apie tai, kad tokie laikai gali vėl sugrįžti. Taigi, euro grįžimas į pradinį kursą kelia mums klausimą: o ko gi nori patys europiečiai? Ar jie pasuks link tariamų „senų gerų laikų“, kai buvo vykdoma trapi susiskaldžiusių mažų valstybių politika? O gal jie suvokia XXI amžiaus iššūkius? – klausia dienraštis.
Pasak jo, euro krachas paliktų tik finansinius griuvėsius. Gali būti, kad po šimto ar dviejų šimtų metų nuostoliai būtų pamiršti. Svarbios ir ilgalaikės euro žlugimo pasekmės atrodytų taip: žemynas taptų finansiškai priklausomas nuo stambių tarptautinių finansinių centrų. Šiandien nuo Amerikos kapitalo, o rytoj, gali būti, jau nuo Kinijos. Dėl to inovacijoms su ženklu „Pagaminta Europoje“ būtų sunkiau patekti į tarptautinę rinką.
Euro raida ir toliau lieka labai skausmingas procesas. Tačiau prisiminkime jo pirminę misiją – paruošti senstančią Europą XXI amžiui. Pažvelgusios į tuos trylika metų, kai į apyvartą buvo išleisti pirmieji eurų banknotai ir monetos, ateities kartos kalbės apie europietiškos valiutos „gimdymo sąrėmius“, tvirtina „Die Welt“.
Parengė Arvydas Praninskas
