Net ir po to, kai ekonominė krizė atskleidė sudėtingą euro zonos ateitį, jos vadovai vis dar sunkiai sugeba išlaikyti status quo. Šiuo metu kai kurios Europos šalys gali būti priverstos atsisakyti euro per artimiausius dvejus metus, rašo „Foreign Policy“.
Europos vadovai mums sako, kad tai yra neįmanoma. Pasak jų, nėra jokių teisinių mechanizmų atsisakyti euro. Tačiau euro žlugimas yra paprasta aritmetika: vos tik valstybės skola, lyginant su BVP tampa pakankamai didelė, jai tampa nebeįmanoma sukurti pakankamai mokesčių ateičiai, kad būtų apmokėta esama skola ir išlaidos už palūkanas. Portugalija tapo paskutine valstybe, keliančia pavojų euro zonos vienybei po to, kai, baiminantis investuotojams dėl to, kad šalis nesugebės apmokėti savo skolos, smarkiai išaugo pelningumas už trumpalaikius iždo vekselius.
Vienintelė išeitis iš šios problemos valstybėms, turinčioms nepakeliamą įsiskolinimo naštą, yra tapti nemokioms ir išstoti iš euro zonos, kad galėtų apmokėti savo fiskalinius deficitus spausdindami savo pačių vietinę valiutą. Štai patarimas Europos politikams: jei matematika sako viena, o įstatymai visai ką kita, tuomet galiausiai pasikeis įstatymas.
Šiuo metu ant prarajos krašto svyruojančios valstybės apima tiek „periferijoje“ esančias (Graikija, Airija, Portugalija), tiek dideles valstybes (Ispanija, Italija, Prancūzija). Yra labai sunku tikėti, kad šios valstybės išliks euro zonos narėmis iki 2013 metų pradžios. Labiausiai tikėtinas scenarijus yra toks, kad per artimiausius du metus daugiau nei viena periferinė valstybė ir viena didžioji valstybė paliks euro zoną.
Graikija yra šio sąrašo viršuje. Šalies skola greitais sieks 150 proc. nuo BVP, o per praėjusius metus jos ekonomika susitraukė 4 proc. Graikija jau ilgą laiką kentėjo nuo vieno didžiausių korupcijos lygių ir didžiausios šešėlinės ekonomikos Europoje, tuo pat metu turėjo vieną prasčiausių darbingumo lygių, dosniausią pensijų sistemą ir didžiausius vartojimo rodiklius. Tiesa, kad graikai padarė labai daug per paskutinį pusmetį, kad sumažintu savo išlaidas ir padidintų mokesčius, tačiau to neužteks norint panaikinti milžiniškas išlaidas valstybės skolai padengti. Bet vis dėlto, Graikija šiaip ne taip grąžins savo skolas.
Netoli nuo Graikijos atsilieka Airija. Per vadinamąjį „airišką stebuklą“ šalis patyrė gyvenamųjų namų burbulą, kuomet kainos pakilo dvigubai daugiau nei Jungtinėse Valstijose. Kuomet šis burbulas sprogo, Airijos bankų sistema patyrė milžiniškų nuostolių. Vyriausybės finansinė parama bankams praėjusiais metais padidino šalies biudžeto deficitą dar 20 proc. nuo BVP ir artimiausioje ateityje deficitas turėtų išaugi dar tiek pat.
Airijos atvejis taip pat parodo Europos Sąjungos (ES) įsikišimo pavojų. Airija buvo priversta garantuoti didžiules bankų skolas, kad būtų išvengta silpninančių nuostolių Vokietijos, Belgijos, Danijos ir Didžiosios Britanijos bankams. Airijos politikos klaida padidino šalies skolą iki stratosferinio lygio, kurį vyriausybei bus labai sunku sumažinti. Taigi, kai kurios didžiosios ES valstybės įrodė savo norą paaukoti Airiją, kad atidėtų savo finansinių institucijų problemų sprendimą.
Dabar Ispaniją spaudžia tie patys Europos partneriai, kad ši padarytų tą pačią mirtiną klaidą kaip ir Airija. Ispanijos gyvenamųjų namų bumas buvo panašus į Airijos ir buvo panašiai finansuojamas dideliais išoriniais pasiskolinimais. Vis dėlto, geros naujienos Ispanijoje yra tai, kad daugelis šalies didžiausių finansinių institucijų yra mokios. Jei Ispanija uždarys savo nemokius bankus ir leist jiems atsisakyti savo finansinių įsipareigojimų išorės obligacijų skoloms, esančioms kitų ES valstybių bankuose, apmokėti, tuomet Ispanijos valstybės mokumas gali būti išsaugotas.
Dalis kitų Europos valstybių susiduria su panašiais bauginančiais iššūkiais. Pavyzdžiui, Italijos valstybės kola jau siekia beveik 125 proc. nuo BVP. Nors rimti ir neatidėliotini fiskalinių išlaidų apkarpymai gali suteikti Italija galimybę apmokėti savo skolas, tačiau atrodo, kad valstybė yra tokia politiškai sužlugdyta, kad yra sunku tikėti, jog išlaidos bus sumažintos tiek, kad leistų jai pasilikti euro zonoje. Menki išlaidų mažinimai pastaraisiais metais tik parodo, kaip yra sunku Italijos politinei sistemai susidurti su iššūkiais.
Tokia pati politinė nesėkmė kamuoja ir Prancūziją, Belgiją ir Portugaliją. Prancūzai ne kartą yra įrodę, kad yra linkę maištauti dėl dviem metais pratęsto pensinio amžiaus. Valstybei teks susitaikyti su kur kas drastiškesnėmis priemonėmis, jei yra tikimasi suvaldyti prastą fiskalinę situaciją.
Dalinis euro iširimas yra neišvengiamas ir Europos vadovai turėtų susitelkti naujam žingsniui: iššūkis jiems dabar yra padėti pamatus ilgalaikei valiutos sąjungai ateityje kai tik išstojusios valstybės pakankamai reformuosis, kad galėtų sugrįžti atgal. Vis dėlto, tam padaryti jiems prireiks pašalinti institucinius trūkumus, kenkiančius valiutų sąjungai, tam, kad nauja euro zona būtų atsparesnė žlugimams.
Europa turi dar labiau pasistengti, kad sumažintų augančias vyriausybių išlaidas, nes tai yra vienintelis patikimas būdas užkirsti kelia deficito augimui. Tačiau reikia žengti dar toliau: Europa turi susitarti dėl priemonių, apsaugančių valstybes nuo neapdairaus elgesio siekiant pasipelnyti iš savo narystės euro zonoje. Viena iš priežasčių, dėl kurios Italija ir Graikija tiek daug išleidžia, yra ta, kad jų palūkanų normos įsiskolinimams krito labai smarkiai, kuomet jos įstojo į euro zoną, ir tai padarė deficitinius finansus patrauklesniais. Nėra jokio pakaitalo fiskalinės sąjungos sukūrimui, kuri centralizuotų vykdomąsias galias, galinčias patikimai kontroliuoti išlaidas. Valiutos sąjunga negali išgyventi be atitinkamos fiskalinės sąjungos.
Tačiau nepakanka vien tik fiskalinių reformų, reikia priemonių stiprinti pietinės Europos valstybių konkurencingumą. Ispanija, Italija, Portugalija ir Graikija susiduria su sunkumais bandydamos konkuruoti pasaulinėje rinkoje ir todėl nukentėjo dėl didžiulių deficitų bei aukšto nedarbo lygio. Jei nebus imtasi priemonių, šios dinamikos sukurs politinę parako statinę, kuri kels grėsmę ilgalaikei sąjungos sanglaudai.
Vienintelis būdas išspręsti šią problemą yra pagerinti verslo aplinką Pietų Europos valstybėse. Tai reiškia palengvinti verslo galimybes atleisti darbuotojus ir mažinti jų atlyginimus. Tai taip pat reiškia mažiau dosnias gerovės programas ir patikimus bandymus sumažinti korupcijos lygį ir palengvinti įėjimo barjerus užsienio konkurencijai. Pertvarkyta euro zona turi padaryti šių reformų įgyvendinimą kaip sąlygą siekiant narystės.
Europos finansų sektorius taip pat žūtbūt reikalauja reformų. Turi būti priimti nauji įstatymai, kurie sumažintų bankų žlugimo galimybę. Europa taip pat turi priimti politiką, kuri skaidriai paskirtų valdžios atstovus skirtinguose nacionaliniuose reguliavimo sferose žlugus bankams. Neturėdami patikimo plano, kaip reiktų spręsti didelę pasaulinę bankų krizę, politikai mieliau renkasi finansinės paramos priemones mėgindami išvengti finansinio chaoso.
Politikos kūrėjai turi išmokti, kad „per didelis, kad žlugtų“ problema yra pavojinga ir kartu išvengiama, o pasirinkimas neteikti finansinės paramos bankams yra taip pat įgyvendinamas. Šiandien politikai baiminasi pripažinti bankų nuostolius ir neretai nenori uždaryti nemokių bankų, nes bijo „sisteminių pavojų“. Vis dėlto, tik tinkamai pripažinus bankų sistemos nuostolius, vyriausybės gali panaikinti visas abejones finansų rinkose.
Euro zonos problemos niekur nedingsta. Ar šios problemos pagaliau bus įvertintos tik kaip menkos kliūtys kelyje į patikimą valiutos sąjungą, ar kaip nesutaikomi konflikto Europoje simptomai, priklausys nuo to, kaip į tai sureaguos euro zonos valstybės. Geros naujienos yra tai, kad Europa turi pakankamai gerus valstybės valdymo ir finansinės inžinerijos metodus, kad galėtų nutiesti institucinius pagrindus ilgalaikei ir stabiliai sąjungai. Vis dėlto, tvyrantis klausimas yra, ar jai pakaks politinės valios tai padaryti.
