Vis garsiau kalbant apie euro įvedimą 2015 metais, ne vienam lietuviui kyla klausimų: o kas gi tada nutiks jo piniginei. Manoma, kad galimybės įsivesti eurą gana palankios, tačiau daugelis nerimauja, kaip tai paveiks šalies ir kiekvieno mūsų gyvenimą. Ypač žmones jaudina kasdieniai klausimai – kiek mokėsime už butą, maistą, drabužius ir kitus dalykus.
Prie ribos
Kol kas euras Lietuvoje yra tik siekis. Norėdama jį įsivesti, šalis turi atitikti kelis, vadinamuosius Mastrichto, kriterijus – kainų stabilumo, valstybės finansų padėties tvarumo, valdžios biudžeto deficito ir kt. Kol kas jų neįgyvendiname. SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda mano, kad Lietuva turi neblogas galimybes po maždaug pusantrų metų tapti euro zonos valstybe. Infliacija nuosekliai mažėja nuo 2012-ųjų metų rudens. Kol kas nematyti veiksnių, kad ji gali išaugti.
„Dar ne visai įtelpame į kriterijų, bet jau esame netoli jo. Labai tikėtina, kad įtilpsime artimiausiu metu“, – teigia jis. Tiesa, infliacijos kriterijus nėra pastovus. Infliacija negali būti daugiau kaip 1,5 procentinio punkto didesnė už trijų ES valstybių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį. Tad valstybės, pagal kurias bus lyginama, ir infliacijos rodikliai per tą laiką gali keistis. Banko prezidento patarėjo teigimu, gali būti sunkiau atitikti rodiklį, nes ir kitose šalyse infliacija mažėja. Kita vertus, jei neįvyks labai didelių pokyčių, šaliai neturėtų reikėti desperatiškų pastangų atitikti šį kriterijų.
Biudžeto deficito rodiklis, jo manymu, taip pat įvykdomas. Jis negali sudaryti daugiau kaip 3 procentų BVP. Pernai to dar nepavyko padaryti.
Dabar ir pačioje ES pasigirsta kalbų, neva vertėtų trauktis iš euro zonos. Pasak G. Nausėdos, kalbų apie traukimąsi yra. Įsipareigojimas pagelbėti kitoms, netaupiusioms ir krizę išgyvenančioms šalims, slegia tų šalių rinkėjus ir jie nepatenkinti. „Kas norėtų būti donoru, kurie norėtų mokėti?“ – klausia jis. G. Nausėdos galva, netrukus šios problemos rims, situacija stabilizuosis. Žinoma, jei neatsiras naujų karštų taškų.
Kainų šuolio neprognozuoja
Daugelį jaudina įnašas į Europos stabilumo mechanizmą. Pasak G. Nausėdos, didžiąja dalimi tai ne grynieji pinigai, o Vyriausybės garantija mokėti, jei kas atsitiktų.
„Tai ne dalijamos Kalėdų Senelio dovanėlės, o kreditai, už kuriuos mokamos palūkanos“, – tvirtina jis.
Keičiantis pinigams, gyventojams neramu, kas bus su jų santaupomis, atlyginimais, prekių ir paslaugų kainomis. „Mažesnės kainos parduotuvėse, bet kartu ir mažesni atlyginimai. Žmonės nuogąstauja, kad kainos eurais bus tokios, kaip dabar litais, o atlyginimai ir pensijos – mažesni, tačiau to neturėtų būti“, – pabrėžia G. Nausėda.
Banko atstovo teigimu, energijos išlaidos yra valstybės ir savivaldybių rankose, tad sunku patikėti, jog valstybė imtų sukčiauti. Tačiau jis neatmetė galimybės, kad gali pasireikšti apvalinimo efektas piktnaudžiaujant vartotojų sąskaita.
Bet, G. Nausėdos manymu, yra pakankamai efektyvių priemonių nuo to apsisaugoti. Viena tokių – patys vartotojai.
„Būtina įelektrinti vartotojų visuomenę stebėti kainas dar prieš euro įvedimą ir kabinti ant gėdos stulpo piktnaudžiausiančiuosius“, – vieną priemonę vardija jis.
Dar viena priemonė – įpareigoti prekybininkus skelbti kainas abiem valiutomis prieš euro įvedimą ir dar kurį laiką po, kad būtų galima palyginti kainas. G. Nausėda teigė nemanantis, kad prekybininkai norėtų užkibti ant tokio kabliuko.
Kitose šalyse įvedus eurą kainos itin neišaugo. Bendras infliacijos rodiklis kilo 0,2–0,3 procento. Dabar užsimenama, kad prieš valiutos keitimą gali suaktyvėti nekilnojamojo turto rinka.
„Klausimas, ar įplieks euras, ar kiti veiksniai“, – svarsto G. Nausėda.
Esą dabar nėra jokių garantijų, kad euras po pusantrų metų vis dėlto bus, tačiau ši rinka suaktyvėjusi. Tad manė, jog veikia kiti veiksniai.
Nepriklausomas analitikas Vladimiras Trukšinas sako, kad dar nemažai neatsakytų klausimų, tačiau jie specifiniai ir visuomenei gal mažiau žinomi. Pavyzdžiui, kur atsidurs Lietuvos banko sukauptos oficialiosios atsargos?
Jo teigimu, euro įvedimo metu nė vienoje šalyje kainų šuolio nebuvo. Kitas dalykas, nepriklausomo analitiko teigimu, kad Lietuva ir dabar turi eurą (litas susietas su euru), o infliacija – didelė ir nesusieta su euru. Jis neabejoja, kad tapus euro zonos valstybe bus privalumų ir trūkumų.
„Ekonomikoje vien pliusų nebūna. Geriausia, kai pliusai atsveria minusus“, – sako V. Trukšinas ir priduria, kad euro įvedimas jam asmeniškai nieko neduos.
„Praktiškai jį (eurą) turime. Ar gyvenimas gerėja? Kažin“, – svarsto jis.
Abejoja dėl laiko
Lietuvos pramonininkų konfederacija atliko apklausą ir 130 didžiųjų šalies gamintojų klausė, kaip vertinantys euro įvedimą. 84 procentai tam pritarė. Pasak konfederacijos analitiko Aleksandro Izgorodino, gamintojai eurą vertina teigiamai, bet yra tam tikras neapibrėžtumas dėl laiko. 51 procentas gamintojų euro nori kuo greičiau, o 45 procentai tik tada, kai bus iki galo išspręsta euro zonos krizė.
Gamintojų nuomone, apčiuopiamos įtakos infliacijai euras neturės. Trys iš keturių gamintojų teigė, kad įvedus eurą produktų kainos keisti neketinantys. A. Izgorodino teigimu, kitose šalyse euras įtakos kainoms taip pat beveik neturėjo.
„Maksimaliai infliaciją gali kilstelėti 0,2 procentinio punkto“, – sako analitikas.
Tai gali būti dėl apvalinimo efekto ir vienkartinių išlaidų apskaitos sistemoms pakeisti. Jo tvirtinimu, tokia įtaka trumpalaikė ir neesminė. Analitiko teigimu, tai daugiau psichologiniai dalykai, neturintys nieko bendro su makroekonomika.
Estijoje 2011 metais įvedus eurą pirmąjį ketvirtį infliacija buvo 5 procentai, o trečiąjį – 5,3 procento. Vėliau laipsniškai mažėjo. Lietuvoje ir nesant euro kainos tuo metu kilo sparčiau – per tą patį laiką – 1,3 procento.
„Kainas lemia ne euras, jo turėjimas ar neturėjimas, o pasaulinės maisto, žaliavų, energetinių resursų kainos. Tie veiksniai turės didžiausios įtakos kainoms“, – aiškina A. Izgorodinas.
Tiesa, dabar nuogąstaujama, kad Estijoje infliacija didesnė nei Lietuvoje. Analitikas priminė, kad ir šalys turi keletą nemenkų skirtumų.
Estija šiek tiek jautriau nei Lietuva reaguoja į pasaulinius maisto ir naftos kainų svyravimus. Be to, ši šalis labiau integruojasi į Skandinaviją ir pasiturintys skandinavai apsiperka Estijoje. Kartu atsigauna vidaus rinka, daugėja darbo, jis geriau atlyginamas.
Ir pliusai, ir minusai
Pramonininkai įžvelgia du esminius euro įvedimo privalumus. Tai išlaidų eliminavimas. Kasmet Lietuvos verslo valiutos konvertavimo sąnaudos (verčiant litus į eurus ir atvirkščiai) siekia iki 100 mln. litų. Tuos pinigus bus galima skirti investicijoms, darbo užmokesčio didinimui. Antras pliusas – tapę euro zonos nariais, galėsime pretenduoti į stabilumo mechanizmo paramą ir krizės metu skolintis lengvatinėmis palūkanomis. Kartu tektų taikyti griežto taupymo politiką ir struktūrines reformas, o tai skausminga.
Pasak A. Izgorodino, teoriškai būtume patrauklesni užsienio investuotojams.
„Nereikia manyti, kad tai panacėja, receptas, kuris galėtų padidinti patrauklumą“, – perspėja jis.
Vyriausybė turi daryti atitinkamus žingsnius – kamšyti mokesčių spragas, mažinti biurokratiją, korupciją ir kt. Euras galėtų atpiginti ir dabartinį skolinimąsi finansų rinkose.
Kartu pramonininkai įžvelgia ir vieną labai didelį minusą – Lietuvos įnašą į stabilumo mechanizmą. Jis siektų 7,7 mlrd. litų per penkerius metus. Kadangi tik 15 procentų reikėtų įnešti grynaisiais, įnašas per metus siektų 232 mln. litų. Tikimasi, kad Lietuvai bus pritaikyta nuolaida, nes mūsų BVP nesiekia 75 procentų ES BVP vidurkio vienam gyventojui. Tad indėlis neturėtų būti didesnis nei 200 mln. litų per metus.
„Įnašas nėra labai didelis ir nesudarytų problemų šalies ekonomikai, tačiau jei reikėtų gelbėti tokias šalis kaip Italija, Ispanija, turėtume prisidėti gerokai daugiau“, – apie verslininkų nerimą kalba jis.
