Gruodžio 13 d. Europos Parlamentas balsuos dėl Duomenų saugojimo direktyvos. Joje numatoma ilgą laiką kaupti ir saugoti duomenis, siekiant veiksmingai kovoti su terorizmu.
Tačiau jei šią Direktyvą perskaitytų George‘as Orwellas, jau prieš pusšimtį metų rašęs apie totalitarizmą ir viską matantį bei girdintį „Didįjį brolį“, jis tikrai turėtų pasakyti: „Aš gi jums sakiau!...“
Šią direktyvą, kuri priverstų kaupti ir saugoti elektroninių komunikacijų priemones visoje ES, inicijavo Didžioji Britanija, Prancūzija, Airija ir Švedija.
Argumentuojama, kad reikia saugoti duomenis tam, kad būtų galima kovoti su terorizmu. Nutylima, kad duomenų saugojimas nepadėtų užkirsti kelio teroristiniams išpuoliams. Geriausiu atveju būtų padedama surasti išpuolio autorius ir jų talkininkus jau po išpuolio. Reikia pripažinti, kad išsaugoti telefonų skambučių duomenys padėjo surasti 2004 m. kovo 11 d. Madrido ir 2005 m. liepos 7 d. Londono sprogimų autorius.
Direktyvoje numatyta įpareigoti telekomunikacijų bendroves saugoti tokią informaciją: komunikacijos šaltinio ir vietos duomenis; komunikacijos tikslo ir vietos duomenis; komunikacijos laiko ir trukmės duomenis; komunikacijos kategorijos duomenis; komunikacijos priemonės identifikavimo ir esamos vietos nustatymo duomenis. Paprasčiau pasakius, ši direktyva įpareigoja telekomunikacijos bendroves saugoti informaciją apie tai, iš kur jūs skambinote ar rašėte el. laišką, su kuo susisiekėte ir kur tai buvo. Taip pat valdžia galės sužinoti, kokias interneto svetaines lankėte...
Net jeigu priimsime prielaidą, kad ši direktyva nemažai prisidėtų kovojant su terorizmu (nors šią direktyvą labiausia „stumia“ ES vaizdo ir garso įrašų įmonės), reikia paklausti – ar kaina ne per didelė? Kainą reikia skaičiuoti ne tik pinigine išraiška (skaičiuojama, kad vidutinei telekomunikacijų bendrovei reikėtų vienkartinės 100 milijonų eurų investicijos ir 30-40 milijonų eurų kasmetinių išlaidų vykdant šią direktyvą), bet ir nusižengimais žmogaus teisių ir demokratijos principams. O ir kalbant apie pinigus, aišku, kad ši direktyva tikrai sumažins ES įmonių konkurencingumą pasaulyje.
Manau, kad duomenų saugojimas yra piliečių privatumo pažeidimas ir neproporcingas atsakas terorizmo grėsmei. Realiai žinoma, kad teroristai ir kiti nusikaltėliai pakankamai lengvai gali aplenkti duomenų saugojimo schemas. Pavyzdžiui, užmaskuoti telefoninius pokalbius galima labai paprastai – tiesiog reikia nusipirkti kitos šalies išankstinio mokėjimo SIM korteles ir jas kaitalioti – taip gerai organizuotų nusikaltėlių pėdsakai greitai dingsta didžiuliame telekomunikacijų sraute. Sąžiningų piliečių pokalbiai nedingtų, kadangi jie nesiimtų priemonių maskuotis. Matyti, kad toks valstybių įrankis labiau tinka stebėti paprastus piliečius nei kovoti su teroristais. Pripažinus Ispanijos ir Didžiosios Britanijos patirtį sugaunant sprogdintojus, galbūt būtų galima pateisinti 90 dienų duomenų saugojimo terminus, tačiau tikrai ne vienų metų, kaip numatyta direktyvoje. Antraip gali iškilti grėsmė, kad valstybės panaudotų saugomus duomenis prieš piliečius ir organizacijas, kurios turi kitokią nuomonę nei valdantieji. Pavyzdžiui, žinoma, kad Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos naudojo kaupiamus duomenis sekti organizacijas, protestuojančias prieš karą Irake. Reikia pabrėžti, kad šios organizacijos tiesiog pasisakė prieš karą, tačiau neplanavo jokių nelegalių veiksmų! Tokie veiksmai kelia rimtą pavojų žodžio ir sąžinės laisvei.
Nusikaltėliai taip pat gali labai paprastai ir nemokamai apsaugoti savo internetines komunikacijas. Kiekvienas gali greitai surasti pavaduojantį serverį. Savo elektroninį paštą gali apsaugoti naudodami „webmail“, kurio tiekėjas nėra ES šalyje, nes šios įmonės nebūtų įpareigotos vykdyti šią direktyvą. Išleidus kelis eurus, galima įsigyti legalias privatumą saugančias programas ir pan.
Taigi panorėjus galima lengvai apeiti direktyvos tikslus. Tad kodėl turėtume tikėti, kad gerai organizuoti nusikaltėliai ir teroristai nesinaudos šiomis priemonėmis? Nesinaudos tik niekuo dėti paprasti piliečiai ir todėl taps valdžių lengviau kontroliuojami. Direktyva tiesiog nepasieks savo keliamų tikslų, o padidins paprastų piliečių pažeidžiamumą. „Didysis brolis“ gaus legalaus veikimo teisę.
Čia ir slypi pagrindinė šios direktyvos problema. Visų pirma direktyva prieštarauja Europos Žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniui, kuriame apsaugoma piliečių teisė į privačią ir nevaržomą komunikaciją. Antra, visa direktyvos nurodymu saugoma informacija turėtų būti laikoma duomenų bazėse. Visos duomenų bazės yra pažeidžiamos. Kadangi interneto hakeriai sugebėjo įsilaužti į CŽV, FBI ir kitų organizacijų duomenų bazes, neabejotina, kad jie sugebėtų įsilaužti į ES duomenų bazę. Tokiems žmonėms paprastų piliečių informacija taptų prieinama. Demokratinėje visuomenėje reikia sulyginti asmens saugumą ir laisves prieš valdžios galią kovoti su nusikalstamumu. Ši direktyva grėsminga piliečių asmens saugumui ir laisvei, o neduoda jokios naudos užkertant kelią terorizmui. Kažin ar net duoda naują įrankį išaiškinant terorizmo autorius?
Kita vertus, šios Direktyvos labiausiai laukia garso ir vaizdo įrašų įmonės. Žinia, kad daug muzikos ir filmų gerbėjų internetu nemokamai keičiasi garso ir vaizdo įrašais. Piratavimas kūrėjams ir juos atstovaujančioms įmonėms neša milžiniškus nuostolius. Direktyvoje numatoma, kad duomenis būtų galima naudoti išaiškinti „rimtus“ nusikaltimus. Pagal ES arešto orderio sąvoką, piratavimas laikomas „rimtu“ nusikaltimu. Taigi ši direktyva įpareigotų telekomunikacijų bendroves ir visas ES valstybes išaiškinti piratavimo atvejus (net smulkaus vartotojo, kuris atsisiunčia naujausią dainą), naudodama saugomus duomenis. Sutinku, kad reikia ieškoti būdų, kaip kovoti su piratavimu, tačiau manau, kad mesti milžiniškus visų ES šalių mokesčių mokėtojų ir vartotojų finansinius išteklius, tuo labiau teigiant, kad tai yra „kova su terorizmu“, yra mažų mažiausiai apgaulė.
Ši direktyva kelia neproporcingai didelį pavojų paprastų piliečių privatumui ir saugumui, o neduoda apčiuopiamos naudos kovojant su terorizmu ar kitais visai visuomenei pavojingais reiškiniais. Ji reikalautų milžiniškų lėšų, kurios geriau būtų naudojamos švietimui, policijai ar kitoms reikmėms, turinčioms didesnę įtaką užkertant kelią terorizmui. Todėl ir balsuosiu prieš direktyvą, kuri smogia ne tik per mūsų visų pinigines, bet ir per pamatines žmogaus teises bei laisves.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
