Lietuva krikščioniška valstybe buvo pripažinta tik XIV amžiuje. O Etiopija į krikščionybę atsivertė IV amžiuje, t. y. 1 000 metų anksčiau nei mes. Negana to, Etiopija yra antra šalis pagal senumą po Armėnijos, oficialiai krikščionybę paskelbusi valstybine religija. Tiesa, dabar Etiopija yra pasaulietinė šalis ir valstybinės religijos nebeturi, tačiau Etiopijos krikščionių bendruomenė itin unikali, tad jei kas norėtų pabandyti rasti pamaldžiausią pasaulyje krikščionišką valstybę, turėtų patyrinėti Etiopiją, nes ji – viena iš pretendenčių.
Etiopija (nuotr. Gamintojo)
Etiopija – viena seniausių šalių pasaulyje ir antra šalis pagal gyventojų skaičių Afrikoje (88 mln.). Joje aptikti seniausi žmonijos pėdsakai, tad Etiopija svarbi žmogaus evoliucijos istorijai. Etiopija vienintelė visoje Afrikoje nebuvo kolonizuota europiečių. Tiesa, 1935–1941 m. ją buvo okupavęs Musolinis, bet toks trumpas okupacijos laikas nelaikomas kolonizacija. Italai bandė užkariauti ir kolonizuoti Etiopiją gerokai anksčiau, tačiau 1896 metais Etiopijos armija, vadovaujama Meneliko II, nugalėjo italus Advos mūšyje.
Etiopija (nuotr. Gamintojo)
Žinios apie krikščionybę Etiopijoje sklido įvairiai, tam turėjo įtakos Egipto koptų (Egipto krikščionių) bažnyčia, per Etiopiją einantys prekybiniai keliai, kuriais buvo gabenamos prekės iš Sirijos ir Palestinos. Reikia pasakyti, kad Romos imperija ir Etiopija krikščioniškomis tapo beveik vienu metu. Tačiau Etiopijos religinė bendruomenė ilgą laiką (galima sakyti apie 1 500 metų) vystėsi tartum uždara bendruomenė: su kitomis krikščioniškomis valstybėmis Etiopijos ryšiai buvo menki, todėl šioje šalyje susiformavo labai savita ir įdomi krikščionybė, kuri dabar vadinama Etiopijos ortodoksinė tevahedo bažnyčia.
Etiopija (nuotr. Gamintojo)
Nepaisant savitos krikščionybės sampratos, Etiopija šiais laikais laikoma viena tvirčiausių krikščionybės tvirtovių pasaulyje.
Monolitų kompleksas
Lalibela – 11 bažnyčių, iškaltų uolienoje. Iki XII amžiaus ši vietovė buvo vadinama Roha. XII amžiuje pervadinta Į Lalibelą – imperatoriaus, kurio įsakymu ir atsirado 11 bažnyčių, vardu. Legenda pasakoja, kad imperatorius Lalibela susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias ir tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip atrodyti. Bažnyčios buvo iškaltos raudonose vulkaninės kilmės uolose. Kadangi jos iškaltos iš vientisos uolienos, yra priskiriamos monolitiniams statiniams (Lalibela komplekso bažnyčia Medhame Alem yra laikoma didžiausia pasaulyje monolitine bažnyčia). Kai kurios bažnyčios pasislėpusios uolose, kai kurios stovi atvirose vietose. Visas 11 bažnyčių į visumą sujungia painus tunelių labirintas, siauri koridoriai, galerijos ir grotai.
Visas kompleksas turi artezinę vandens tiekimo sistemą, taigi vanduo paduodamas į kalno viršūnę, kur yra Lalibelos miestas, juo užpildomi šalia bažnyčių esantys šuliniai. Tai gana sudėtingas inžinerinis sprendimas, o juk viskas buvo statoma ir įrenginėjama prieš 800 metų.
Etiopija (nuotr. Gamintojo)
Aštuntasis stebuklas
Bene įspūdingiausiai Lalibeloje atrodo Šv. Jurgio bažnyčia – kryžiaus formos, išskaptuota uoloje. Visus, o ypač statybos specialistus, glumina šio projekto mastai. Išskaptuoti tokią bažnyčią ir jos kiemą uoloje, pradedant nuo pat viršaus, net naudojant šiuolaikinę akmens pjovimo ir skaldymo techniką, būtų titaniškas ir labai ilgas darbas, o juk XIII amžiuje statybininkai turėjo tik kirstukus ir plaktukus. Dėk to Lalibelos kompleksas šiais laikais pelnytai vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Beje, legenda pasakoja, kad dienomis Lalibelą statė statybininkai, o naktimis – angelai. Teigiama, kad vienoje bažnyčioje yra stulpas, ant kurio pats imperatorius Lalibela surašęs, kaip atsirado šios bažnyčios, tačiau stulpas apvyniotas drobe, kurios nuimti ir perskaityti, kas parašyta, negalima – tai tolygu šventvagystei, tačiau niekas nepatvirtino, ar tai tiesa, ar prasimanymas.
Įvairūs autoriai (savotiški istorijos popso kūrėjai), siekdami populiarumo, iškelia įvairias intriguojančias Lalibelos komplekso statybos versija. Pavyzdžiui, yra tokių, kurie, siekdami suintriguoti, ieško Lalibelos ir Tamplierių ordino sąsajų. Ši apie 200 metų gyvavusi ir 1312 metais išformuota karinė krikščionių organizacija egzistavo tais laikais, kai buvo statomos Lalibelos bažnyčios, todėl kai kurie autoriai teigia, kad Lalibelą padėjo statyti tamplieriai. Tačiau mokslininkai teigia, kad jie turi pakankamai įrodymų, kad tamplieriai statybose nedalyvavo, kad uolose išskaptuotos bažnyčios yra Etiopijos viduramžių civilizacijos kūrinys.
Etiopija (nuotr. Gamintojo)
Naujoji Jeruzalė
XIII amžiuje pastačius Lalibelą, buvo numatyta ją padaryti naująja Jeruzale, nes tuo metu tikroji Jeruzalė buvo užimta musulmonų (tai vyko 1187 metais). Daug Lalibelos pastatų buvo pavadinta taip pat kaip ir Jeruzalėje, o per miestą tekanti upė buvo vadinama Jordano upe, be to, kai kurie pastatai forma buvo panašūs į Jeruzalėje esančius. Manoma, kad imperatorius Lalibelas jaunystėje buvo Šventojoje žemėje, lankėsi Jeruzalėje ir tai, ką ten matė, bandė atkartoti Etiopijoje.
Lalibela yra išsidėsčiusi 2 500 m virš jūros lygio, šiandien šiame mieste gyvena apie 15 000 gyventojų, tačiau per religines šventes į Lalibelą aplanko šimtai tūkstančių piligrimų. O tais senais laikais, t. y. XII ir XIII amžiais, Lalibela buvo Etiopijos sostinė.
Pirmieji europiečiai, išvydę Lalibelos miestą ir bažnyčias, buvo portugalai. Tai įvyko tik XVI amžiaus pradžioje. Taigi praėjus apie 300 metų nuo Lalibelos statybos pradžios. Tačiau istoriniai šaltiniai (tiksliau, jų nebuvimas) rodo, kad nuo 1544 metų greičiausiai vėl buvo 300 metų pertraukėlė, kai nė vienas europietis nebuvo įkėlęs kojos į Lalibelą. Ir tik XIX amžiaus viduryje europiečiai atrado Lalibelą ir ėmė domėtis religiniu Etiopijos gyvenimu.
Sandoros skrynia
1250 m. pr. m. e. Mozė išsivedė izraelitus iš Egipto. Po trijų kelionės mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Dievas davė Mozei Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių, ir pamokė, kaip pastatyti maldyklą. Dešimt dievo įsakymų, kol buvo pastatyta šventykla Jeruzalėje, buvo laikomi Sandoros skrynioje, kuri buvo padaryta iš akacijos medžio ir padengta auksu. Sandoros skrynia – vienas iš švenčiausių Biblijos objektų. Ji pernelyg šventa, kad ją būtų galima dėti ant žemės ar liesti neišrinktajam. Biblija mini, kad Sandoros skrynia buvo saugoma Saliamono šventykloje, kurią babiloniečiai sugriovė 586 m. pr. m.e. Mokslininkai intensyviai ieško Sandoros skrynios ir įnirtingai ginčijasi dėl jos buvimo vietos. Tyrinėtojų akys dažnai krypsta į Etiopiją. Gana daug archeologų tikina, kad svarbiausiame Etiopijos religijos centre, Aksumo mieste, yra aptikta Sandoros skrynios buvimo pėdsakų. Apie Sandoros skrynios paieškas Etiopijoje susukta daug filmų. Deja, nemažai jų kvepia pigia komercija, o dėl ten pateiktų istorijų tikrumo ir faktų autentiškumo tikrai būtų galima ginčytis. Sandoros skrynios ieškoma ne tik Aksumo mieste, bet ir Lalibeloje, ir kitose Etiopijos vietose, kur yra senovinių krikščionių bažnyčių.
Etiopijos ortodoksinė krikščionių bažnyčia teigia, kad Sandoros skrynia išties yra Etiopijoje, Aksumo mieste, ir saugoma Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sionetės bažnyčioje. Visose kitose šalies bažnyčiose yra saugomos Sandoros skrynios kopijos, kurios, pasibaigus liūčių sezonui, Maksal šventės metu, išnešamos į lauką. Tikroji skrynia gi visada saugoma ir niekam nerodoma. Daug tyrinėtojų bando išsiaiškinti, ar tai tiesa, bando įminti mįslę, kaip Sandoros skrynia galėjo patekti į Etiopija, tačiau Etiopija savo paslapčių neskuba atskleisti – stipri religinė bendruomenė savo šventenybes saugo nuo visų.
Aksumas
Apie 45 000 gyventojų turintis Aksumas yra religinis Etiopijos centras. III–X amžiais dabartinės Etiopijos teritorijoje gyvavo Aksumo karalystė, kurios sostinė ir buvo Aksumas. Aksumo karalystės gyventojai kalbėjo senovine gezų kalba, kuri šiais laikais nėra vartojama. Tačiau ir šiandien Etiopijos krikščionių ortodoksų bažnyčios pamaldos laikomos senąja gezų kalba.
Aksumas garsėja didžiulėmis stelomis, dažnai vadinamomis obeliskais. Aukščiausia iš tebestovinčių yra 24 m aukščio. Pačios didžiausios stelos aukštis buvo 33 metrai, tačiau, manoma, ji nugriuvo statybų metu. Legenda teigia, kad būtent padedant Sandoros skryniai aksumiečiai sugebėjo pastatyti įspūdingas stelas.
Kai kurie tyrinėtojai įsitikinę, kad daugelis obeliskų turėjo vaizduoti pastatus, iš esmės dangoraižius, kad greičiausiai jie buvo statomi iki krikščioniškojo Aksumo laikotarpio IV amžiuje. Įtikinanti versija, nes ant daugelio obeliskų išraižytos durys, langai. Kiti tyrinėtojai spėja, kad tai galbūt paminklai – ši versija laikoma įtikinamesnė. 1937 metais vieną stelą italai supjaustė ir išsivežė į Romą. Etiopijai ji buvo sugrąžinta tik 2005 metais.
Stelos labiausiai traukia turistus, o etiopams svarbesnė yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sionetės bažnyčia ir šalia esanti koplyčia, kurioje, teigiama, ir yra saugoma Sandoros skrynia. Etiopams Aksumas yra šventas miestas ir piligrimystės centras. Čia jau beveik 1 700 metų vyksta svarbiausios Etiopijos religinės krikščionių šventės, čia buvo karūnuota daugelis Etiopijos imperatorių.
Islamistai norėjo Aksume pastatyti mečetę, tačiau Etiopijos krikščionių atsakas buvo labai paprastas: leiskite mums krikščionišką bažnyčią pastatyti Mekoje, tada mes leisime Aksume statyti mečetę.
Daugiau apie tai skaityk žurnale "A-Zet".
