„Euskadi Ta Askatasuna“ („Baskų Tėvynė ir laisvė“) vadinama baskų separatistinė organizacija, kovojanti su Ispanijos centrine valdžia dėl Baskijos (arba Euskal Herria, kaip kraštą vadina patys baskai) regiono nepriklausomybės baskų istorinių žemių ribose (konkrečiau – šiaurės Ispanijoje ir pietvakarių Prancūzijoje). ETA laikoma atsakinga už daugiau nei 1,5 tūkstančio teroristinių išpuolių, nusinešusių per 800 gyvybių. Gana kuklus skaičius, nes valdžios pareigūnai apie būsimas atakas dažnai perspėjami pačių ETA narių skambučiais. Šitaip leidžiama laiku evakuoti civilius ir išvengti daug aukų. Deja, tendencija nėra taisyklė – kartais ETA be perspėjimo atakuoja ir turistų gausiai lankomas vietas. ETA išpuolių taktika paprasta: arba atsikratoma konkrečiais grupuotės planams kenkiančiais asmenimis (politikais, kariškiais, teisėtvarkos pareigūnais ir t. t.), arba rengiami sprogdinimai masinio žmonių susibūrimo vietose. ETA teroristine organizacija laiko ES, JAV ir Jungtinės Tautos. Teroristinėmis laikomos ir ETA dalys: „K.a.s.“, „Xaki“, „Ekin“, „Jarrai Haika Segi“, „Gestoras pro-amnistia“, „Askatasuna“, „Batasuna“.
ETA kovos sėkmė ar nesėkmė gali lemti ne tik Euskal Herria, bet ir Ispanijos, kaip vientisos valstybės, ateitį. Jei Baskija taptų nepriklausoma, kas garantuos, kad atsiskirti nepanorės ir turtingiausias šalies regionas Katalonija ar Galisija, kuriose gyvena visai kitos tautos, turinčios atskirą savitą kultūrą, savą kalbą? Beje, abiejose jau kurį laiką ryškėja nacionalistinių nuotaikų stiprėjimas, pareikalauta daugiau teisių autonomijoms.
Remiantis visuomenės nuomonės apklausomis, daugelis ispanų supranta derybų su baskais būtinybę. Logiška išeitis iš situacijos galėtų tapti baskų po poros metų norimas surengti referendumas dėl Baskijos ateities. Aišku, centrinė valdžia nenori kurti precedento ir rizikuoti šalies vientisumu. Vis dėlto, teoriškai svarstant, referendumui įvykus ir Madridui jį pripažinus teisėtu, ETA vienaip ar kitaip nebetektų egzistavimo pagrindo: arba baskų dauguma renkasi autonomiją ir ETA jiems nebeatstovauja, arba paremia regiono nepriklausomybės idėją ir Ispanijos valdžia privalėtų į tai atsižvelgti, o ETA teroristinė taktika taptų nepateisinama ir užleistų vietą politinėms deryboms.
Kas tie baskai? Kaip susikūrė ETA?
Baskai – kultūriškai atskira krikščionių grupė, etniniu požiūriu neturinti nieko bendro nei su ispanais, nei su prancūzais. Žymus baskų tautos tyrinėtojas Rodnis Gelapas (Rodney Gallup) yra pasakęs: „Laikome <...> tikėtina hipotezę, kad baskai yra seniausia Europos tauta.“ Nors jie niekada neturėjo nepriklausomos valstybės, jau nuo Romos imperijos laikų susiformavo tradicija priešintis asimiliacijai ir saugoti tautiškumą. Vėliau, jų žemėse įsikūrus ispanams ir prancūzams, baskai pateko į jų valstybių sudėtį ir tenkinosi autonomijos statusu. Vis dėlto išsaugotas identitetas, ilgametė įtampa tarp tautų ir XX amžiuje generolo Francisko Franko (Francisco Franco) vykdyta etninė ir kultūrinė priespauda galiausiai sukėlė baskų tautinio atgimimo sąjūdį, ypač suklestėjusį ispaniškoje Baskijos dalyje.
1959-aisiais susikūrė organizacija, kovojanti prieš generolo F. Franko vykdomą prievartinės ispanizacijos politiką. Nuo Baskų nacionalistų partijos atsiskyrusios grupės nariai prijautė marksistinei-lenininei ideologijai. Ji greitai tapo gerai organizuota smogikų grupuote, kovojančia už nepriklausomos baskų valstybės sukūrimą istorinėse šios tautos žemėse. Nuo pat įkūrimo ETA sudarė dvi srovės – nuosaikioji, reikalavusi didesnės autonomijos Baskų kraštui („Batasuna“ („Vienybė“) 2003 metais uždrausta Aukščiausiojo Ispanijos teismo), ir radikalioji, siekusi visiškos nepriklausomybės. 1961-aisiais buvo įvykdytas pirmasis išpuolis.
Kas vyksta dabar?
Ispanijoje gyvena maždaug 2 mln. baskų, Prancūzijoje – apie 150 tūkstančių. Baskija turi autonomijos statusą, sostinę Vitoriją, laisvai renkamą parlamentą, nepriklausomas mokesčių, švietimo, sveikatos sistemas, policiją, savarankiškai tvarkomą žemės ūkį, televizijos, radijo stotis ir leidinius baskų kalba (beje, didelė dalis baskų jos nebemoka). Praktiškai tik užsienio politika ir kariuomenė priklauso Madridui. Dabartinė regiono valdžia yra nuosaiki ir kategoriškai nereikalauja nepriklausomybės nuo Ispanijos, be to, dažnai kritikuoja ETA vykdomą smurtą.
2005-aisiais Ispanijos parlamente balsavo dėl derybų su ETA pradžios, jei grupuotė nusiginkluotų. ETA tai įvertino teigiamai, tačiau nusiginkluoti atsisakė. Ispanai parodė nepasitenkinimą derybomis, rengdami protesto mitingus. Kitų metų kovą ETA paskelbė laikinas paliaubas, neva norėdama padėti „užmegzti demokratinį procesą“. Tada organizacija ragino baskus bendradarbiauti politiniame procese, kurio deklaruojamas tikslas – sukurti „taiką, paremtą teisingumu“. Į tai Ispanijos centrinė valdžia sureagavo teigiamai, premjeras Chosė Luisas Rodrigesas Zapateras (Jose Luis Rodriguez Zapatero), atsisakęs ankstesnės priešiškos pozicijos, sutiko pradėti derybas, net nereikalaudamas ETA nusiginklavimo. Ispanijos dešinioji opozicinė Liaudies partija pareiškė paramą tokiam sprendimui, o visuomenė tai sutiko protestu Madride. Pasirodo, piliečiai buvo įžvalgesni už Vyriausybę – gražus sumanymas žlugo. Jį aptemdė sprogimas tų metų gruodį, kai Madrido oro uoste žuvo du žmonės. Tuoj po jo vietinė valdžia sulaukė skambučio iš ETA atstovų, kurie prisiėmė kaltę. 2007 m. birželį ETA pranešė, kad paliaubos nutraukiamos. Tai nebuvo netikėta, nes jau ilgokai sklandė gandai apie planuojamus naujus išpuolius. Žlugus 14 mėnesių trukusioms paliauboms, prasidėjo pavienių atakų laikotarpis.
ETA kovotojai savo sprendimą argumentavo tuo, kad į jų vienašališką ugnies nutraukimą Madridas atsakė areštais, kankinimais ir persekiojimais. Vis dėlto Ispanijos vyriausybė neabejotinai buvo nusiteikusi dialogui: nevengta eskaluoti ETA kalinių paleidimo ir „Batasunos“ legalizavimo klausimų.
Nors reti išpuoliai rodo ETA aktyvumo mažėjimą ir sugriežtėjusią antiteroristinę Ispanijos centrinės valdžios politiką, ekspertai siūlo nenuvertinti šios organizacijos. Pasak jų, ETA turi užtektinai išteklių, kad keltų mirtiną pavojų ir pridarytų problemų. Tiesa, praėjusiais metais organizacijai suduotas rimtas smūgis – teisėsaugai pavyko konfiskuoti daug ginkluotės ir suimti apie 20 grupuotės narių. Vis dėlto lazda turi du galus: kiekvienas griežtesnis valdžios veiksmas prieš separatistus provokuoja naujas jų atakas.
Vaiva Sapetkaitė
