Lietuva yra šalis, kur galima teisti ne už tai, ką žmogus parašė, o už tai, ką, teismo nuomone, vidutinis statistinis skaitytojas (teismų išgalvota sąvoka) galėjo pagal parašymą pagalvoti. Lietuvoje galima kelti baudžiamąsias bylas už “pasikėsinimą įžeisti prezidentą”. Niekam dėl to problemų nekilo, bet štai:
ESBO atstovė žiniasklaidos laisvei Dunja Mijatovič neseniai viešai išsakė susirūpinimą dėl kaltinimų šmeižtu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. Dėl tariamo šmeižto privataus kaltinimo tvarka į teismą kreipėsi dienraščio “Respublika” leidėjas Vitas Tomkus.
Lietuvos teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vedėjas dr. Skirmantas Bikelis BNS sakė nenorįs komentuoti konkrečios bylos, bet teigė iš esmės sutinkantis su ESBO atstovės nuomone dėl pačios teisinio reglamentavimo problemos.
“Konfliktai dėl įžeidimo ir šmeižimo, išskyrus nebent itin didelę žalą asmeniui sukėlusius atvejus, turėtų būti sprendžiami tarpusavio susitarimu ar civiline tvarka pateikiant ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Papildomai inicijuoti baudžiamąjį procesą, įtraukti ir taip darbu apkrautas teisėsaugos institucijas, atsakovui taikyti papildomas griežtas baudžiamąsias sankcijas dažnai nebūtų racionalu ir protinga”, – sakė teisininkas.
Pasak teisės eksperto, yra pavojus, kad konfliktams spręsti naudojamas baudžiamasis procesas, net jei jis ir nesibaigtų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, gali virsti spaudimo, savotiško keršto oponentui priemone.
Anot S.Bikelio, šis atvejis paliečia ne tik garbės ir orumo pažeidimų teisinio vertinimo, bet kur kas platesnę problemą.
“Reikia suvokti, kad baudžiamoji teisė dažnai yra kitas teisės šakas dubliuojanti teisės šaka. Įvairūs konfliktai, ginčai, žalos atlyginimo klausimai visų pirma turi būti sprendžiami šalių tarpusavio susitarimu ar civilinės, darbo, administracinės ar kitų teisės šakų nustatyta tvarka. Tik tuomet, kai šių priemonių nepakanka problemai išspręsti, verta galvoti apie itin griežtas priemones apimančio ir daug laiko bei finansų kainuojančio baudžiamojo proceso pradėjimą. Tai vadinamasis baudžiamosios teisės kaip kraštutinės (paskutinės) priemonės naudojimo principas”, – kalbėjo teisininkas.”
“Deja, Lietuvoje pernelyg dažnai šio principo nėra laikomasi. Vyksta nemažai baudžiamųjų bylų, kuriose asmenys kaltinami dėl žodinių kivirčų, dėl konfliktų nepasidalijus turto ir pan. Visada yra pavojus, kad tokie baudžiamieji procesai virs ne teisingumo vykdymo, bet asmeninių sąskaitų suvedinėjimo priemone, dargi brangiai valstybei ir visuomenei kainuojančia”, – teigė jis.”
Elektroninius laiškus prezidentei Daliai Grybauskaitei ar kadenciją baigusiam Valdui Adamkui rašantys internautai nė nežinojo, kad tų laišku valstybės vadovai nepaskaitys. Užtat už juos avansu įsižeis jų pasturgalių bučiuotojų komandos, kelsiančios baudžiamasias bylas. Bet jie ne Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius. Už nukvakusių teisėjūkščių (mano labai subjektyvia nuomone) išprakaituotą “vidutinio statistinio skaitytojo nuomonę” nuteistas Gintaras Visockas irgi nėra toks iškilus. Arūnas Valinskas matyt yra iškilesnis, nes jo teiginys, kad prezidentė D. Grybauskaitė yra boba, teisme užginčytas nebuvo ir prokuratūra bylų neiškėlė. Mat boba yra ne kiekviena boba. Paradoksas, bet D. Radzevičiaus ginčas su V. Tomkumi labai pasitarnavo diskusijai apie demokratiją Lietuvoje.
