Gyvename būtuoju ir būsimuoju laiku. Būtuoju – prisimindami savo gerovę, būsimuoju – tikėdamiesi, kad laimė gyventi Lietuvoje dar ateis. Viltis dar visus guodžia. Ar ilgai?
Artėja Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Vėl visokie landsbergiai, buvę ir esami Seimo pirmininkai, premjerai, ministrai, kiti politikai postringaus, kaip atgavome Nepriklausomybę, kokie esami laisvi ir kaip visa tauta turi dėkoti jiems už neva jų iškovotą laisvę. Valio.
Suprask, mes dabar esame nepriklausomi, galime keliauti po Europą, laisvai reikšti savo mintis ir džiaugtis gyvenimu. Ar tikrai?
Kalba ir meluoja
Nuo tokių politikų kalbų norisi vemti. Laikau save tautos dalimi. Kalbu ne apie tuos, kurie per tuos kelis dešimtmečius susikūrė savo laisvę – už mūsų pinigus pasistatė namus ir susikrovė kitą kapitalą.
Jie nepriklausomybės tikrai jau sulaukė: yra nepriklausomi nuo teisėsaugos, nepriklausomi nuo savo sąžinės. Jų interesai kiti – įtikinti tautą, kad gyvenimas kasdien gerėja. O įtikinėjama naudojantis visų mūsų pinigais.
Numetei žmogui dykai saldainį, o tas jį sučiulpęs jausis skolingas bent prieš rinkimus. Dalis lietuvių už melo saldainį atiduotų paskutines kelnes ir už bet ką eitų balsuoti vien su apatiniais. Tokia mūsų nepriklausomybės kaina, apie kurią per šventes kalba politikai.
Saldainio kaina kiekvienais metais kyla.
Laisvė muša į nosį
Galiu pasakyti tik tiek, kad iki šiol nečiulpiau nė vieno saldainio. Ir to nedarysiu ateityje. Bet, klausydamasis politikų kalbų, jaučiuosi laisvas. Laisvė muša į nosį, kai išvystu maisto produktų kainas, kai užsuku į degalinę įsipilti degalų, kai gaunu šildymo sąskaitas, kai matau, kiek kainuoja vaikų išlaikymas darželiuose ir mokyklose.
„Didžiuojuosi“ tokia Lietuva, kaip mus įtikina visokie landsbergiai ir jo pakalikai. Man taip gera gyventi Lietuvoje, kur viską lemia pinigai ir pažintys.
Ar bent iš vieno politiko girdėjote argumentą, kodėl nevertėtų bėgti iš Lietuvos? Ar bent vienas politikas pasodintas į kalėjimą už melavimą tautai ir jos pinigų grobstymą? Ar prezidentė ištesėjo žodį žadėdama kovoti su korupcija ir oligarchais?
Klausimas paprastas: gyvename parlamentinėje ir demokratinėje respublikoje ar kažkokioje baudžiavos santvarkoje?
Ar normalu, kad mano, pavyzdžiui, vyriausias trylikametis sūnus kalba, jog jau nori išvažiuoti iš Lietuvos?
Aukščiausiajai šalies valdžiai, panašu, tokios problemos yra svetimos. Politikams viskas vienodai – jų atžalos puikiai gyvena iš visų mūsų kišenės. Tad kas lieka kitiems?
Gyventi vien viltimi jau atsibodo. Kiek galima... Keli dešimtmečiai vilties praėjo. Kiek dar laukti?
Tai kuo lieka tikėti?
