“Es ist wunderbar, es ist schön”, - taip kiekvieną dainą ar kūrinį palydėdavo vokiečių turistai Nidos liuteronų bažnyčioje.
O kaipgis, galime atitarti, juk kišame ne šlamštą, o pirmarūšius mūsų atlikėjus: Petrą Geniušą, Reginą Maciūtę, Donato Katkaus kamerinį. O vokietukai stebisi, kad tik už 7 DM gali paklausyti mūsų meistrų. Mums 15 Lt - jau pusės padoresnio kambarėlio Nidoje kaina. Todėl vokiečiams geriau.
Bet gražiai žilstelėjusiems hanseliams ir grytutėms geriau, nes jaučiasi čia kaip namie, ypač per aptariamą jau penktąjį tarptautinį Thomo Manno festivalį, pavadintą “Thomas Mannas ir Šiaurė”. Nes jiems ir daugiau verčiama nei saviems, o jau filmai, tegul ir rodomi namelyje per buitinę VHS, būna tik vokiškai ir be jokių titrų ar vertimų. Ką, mes nobeliato kūrinius turime žinoti geriau nei tėvynainiai? Todėl jie čia ir važiuoja, nes Nida ir festivalis yra jų, tiksliau - jiems atsidavę.
Beje, apie nobeliato santykius su Šiaure. Be gražaus Viktorijos Daujotytės pranešimo, įrodančio šiuos ryšius, daugiau nieko teoriškesnio nebuvo. Nes koncepcija itin slysčiojo. Mannas mėgo Griegą - todėl jo ir klausomės. O prie jo galima pridėti tautiškumą žadinusį Gruodį (gal ir kad tokia pavardė). Jau kelinti metai suabejoji, ar Mannas buvo literatas, ar muzikas - aptariami tik jo muzikiniai pomėgiai, suverti ant geografinės poezijos iešmo: Mickevičius - Šiaurės Goethe, Nida - Šiaurės Venecija… Tada gal kito festivalio koncepcija galėtų būti “Thomas Mannas ir uošvė”, nes jo namelis stūkso ant Uošvės kalno.
Bet viena aišku - pabūti festivalyje smagu. Ir vokiečių, ir lietuvių klausytojams bei atlikėjams. Ir Thomas Mannas čia niekuo dėtas. Tiesiog Nobelio premiją galima būtų suteikti pačiai Nidai. Negi festivalis būtų toks “wunderbar”, jei vyktų Alytuje?
