Aukštieji Europos Sąjungos politikai nuvyko į Chanty Mansijską susitikti su Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu. Europos politikai bando suvokti, koks yra naujasis prezidentas, ko iš jo galima laukti ir ar tikėtinas vadinamasis ‚atlydis“ Rusijos vidaus ir užsienio politikoje. Neabejotina, jog ES politikus bei politikos analitikus domina, kokia yra Rusijos valdžios struktūra, kitaip tariant, kas ką valdo – prezidentas premjerą ar premjeras prezidentą?
Sunku būtų atsakyti į klausimą, ar pavyko ES politikams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus ir kokį įspūdį jiems padarė D. Medvedevas, kadangi politikų pasisakymus bei pasamprotavimus dera suvokti politinio korektiškumo rėmuose. Politikai savo įspūdžius nusako taip, kad vieši pareiškimai nekeltų papildomų politinių problemų. Tad visi aukščiausio rango susitikimai su Rusijos lyderiais vertinami teigiamai.
Atkreiptinas dėmesys, jog D. Medvedevas su ES vadovais bendravo vienas – premjeras Vladimiras Putinas susitikime nepasirodė. Nors galėjo pasirodyti, kadangi dabartinė ES ir Rusijos santykių būklė yra jo prezidentinio darbo išdava. Galima numanyti, kad V. Putinas susitikime nedalyvavo dėl bent jau dviejų priežasčių. Pirmiausia būtina stiprinti naujojo prezidento, kaip šalies lyderio, įvaizdį, tad jam geriau buvo pasirodyti vienam ir paryškinti savą bendravimo aukščiausiu lygiu stilių. Kita priežastis ta, kad Rusijos politikams visiškai nenaudinga rodyti kitiems, kokia yra dabartinė valdžios struktūra, koks prezidento ir premjero santykių pobūdis. Jei abu Rusijos politikai būtų dalyvavę susitikime su ES vadovais, tai jų bendravime būtų ryškėję tam tikri „pavaldumo“ bruožai – dėmesingos patyrusių politikų akys moka „skaityti“ nevalingus judesius bei virpesius.
Aukščiausio lygio politikų bendravimas būtinas, tad susitikimai visada geriau, nei pašmaikštavimai ar išpuoliai iš tolo. D. Medvedevo bendravimo stilius minkštesnis, tad ES politikai galėjo lengviau atsipūsti – nereikėjo baimintis V. Putinui būdingos kandžios ironijos, o kartais ir užgaulių dūrių. Jau vien tai europiečiams atrodo didelis pliusas. Europos Komisijos prezidentas José Manuelis Barroso apie D. Medvedevą atsiliepė labai palankiai, esą jis pamatęs atvirą, neįsitempusį žmogų, su kuriuo galima sutartinai dirbti. Už ES išorės santykius atsakinga komisarė Benita Ferrero-Waldner mano, jog Rusijos prezidentas esąs naujos kartos žmogus. Tačiau juk ir V. Putinas tos pačios kartos politikas, juolab kad jis ir subūrė ištikimų vienminčių būrelį, iš kurio išskyrė D. Medvedevą.
Tokie apibūdinimai primena savo kadenciją baigiančio Jungtinių Valstijų prezidento George`o W. Busho po pirmojo susitikimo su V. Putinu išsakytą pagarbią nuostabą, esą jis pažvelgęs į naujojo rusų lyderio sielą ir ten išvydęs tokias vertybes, kurios tiesiog gniaužiančios kvapą... ES vadovams taip pat knieti D. Medvedevo sieloje išvysti jiems artimas vertybes. Jei labai labai geidžiama, tai ir išvystama. Tačiau šiuo metu ES ir Rusijos santykius labiausiai nulemia ne tiek vertybės – jos akivaizdžiai skirtingos, - kiek naftos kaina, kuri artėja prie 150 dolerių už barelį. O naftos kaina yra pačių Vakarų kuriama ir Rusijai įteikiama priemonė didinti ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Kad ir kiek apie tą priklausomybę buvo kalbama pastaraisiais metais, kol kas ji nė kiek nesumažėjo, o Lietuvos atveju – neabejotinai didėja.
ES santykių „asimetriją“ galima įžvelgti keliant klausimą, kam labiau reikalinga naujoji ES ir Rusijos sutartis. ES vadovų ir politikos analitikų pasisakymai leidžia manyti, jog sutartimi labiau suinteresuota ES. Naujoji sutartis turėtų laiduoti energijos išteklių tiekimą, vadinasi, ir ekonomikos stabilumą. O stabilumas europiečiams – didžiausia vertybė, kurios siekiant linkstama užmerkti akis ir į demokratijos vertybes bei pavienių šalių, ypač mažųjų, nacionalinius interesus. Tačiau Rusija ES stabilumą gali įsivaizduoti kiek kitaip – kaip energetinės priklausomybės stabilumą, leidžiantį didinti Rusijos geopolitinio svorį. Rusijai reikalinga tokia sutartis, kuri energetinę priklausomybę dar labiau sustiprintų. Tad Rusijai kol kas neverta jaudintis dėl sutarties – te nerimauja ES.
Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į ES vadovų nenuoseklumą įtvirtinant vieningą politiką energetikos srityje. Kaip tik už tokią politiką jau kuris laikas pasisako ir Lietuva. Vykdamas į Chanty Mansijską už išorės ir saugumo politiką atsakingas Javieras Solana pritarė Rusijos politikų reiškiamai nuomonei, esą kai kurios ES valstybės pasitelkia ES savo problemoms su Rusija spręsti. Kitaip tariant, tos valstybės manipuliuojančios ES. J. Solana taip pat pritarė nuomonei, jog energetikos srityje kylančias problemas derėtų spręsti dvišalių santykių pagrindu.
Kaip tik dvišalius santykius Rusija ir stengiasi įtvirtinti, visais įmanomais būdais trukdydama sukurti vieningą ES energetikos politiką. Pati Rusija kuria tam tikras problemas ir įtvirtina jas dvišaliuose santykiuose. Pavyzdys – nutrauktas naftos tiekimas Mažeikiams. Nors Lietuvai pavyko šį klausimą pakelti į ES lygmenį, tačiau J. Solanos išsakyta nuomonė rodo, kad kai kurie ES politikai norėtų „atsijungti“ nuo tos problemos ir leisti Rusijai pačiai „susitvarkyti“ su Lietuva. Daugelyje Rusijos žurnalistų užduotų klausimų Lietuva „vaizduojama“ kaip tam tikra kliūtis ES santykiams su Rusija gerinti, tačiau kai kurių politikų atsakymuose šitai „praleidžiama negirdom“. Derėtų drąsiai ir sutartinai teigti, jog ES energetinė politika vieninga, o kai kurioms šalims santykiuose su Rusija kylančios problemos tampa visos Sąjungos problemomis.
Tačiau galimas daiktas, jog Lietuva ima erzinti ES politikus ne tiek pačiomis problemomis su Rusija, o korupciniu, atvirai rodomu dvilypumu energetikos sektoriuje – reikalaudama vieningos energetinės politikos santykiuose su Rusija, savo ūkyje energetiką visiškai perleidžia į „Gazpromo“ rankas. Beje, D. Medvedevas į Rusijos prezidento postą pakilo iš šios korporacijos vadovo kėdės, o „Gazpromas“ buvo ir yra pagrindinis V. Putino sukurtas įrankis Rusijos geopolitiniams interesams įtvirtinti ir santykiams su artimaisiais kaimynais reguliuoti.
ES vadovai pradėjo ilgai truksiantį pokalbį su naujuoju Rusijos prezidentu D. Medvedevu. Nuomones apie Rusijos lyderį jie išsakė, iškeldami jo bendravimo stilių. Tačiau neabejotina, jog europiečiams nieko nepavyko išsiaiškinti apie Rusijos valdžios pobūdį, jiems nepaaiškėjo, kas ką valdo ir kokios vadinamojo „atlydžio“ galimybės. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais vyravusią tendenciją stiprinti autoritarinį valdymą, taip pat į specialiųjų tarnybų atstovų įtaką valstybiniam kapitalizmui bei jų vaidmenį formuojant naująjį politinį elitą, galima numanyti, jog Rusijos politika santykiuose su ES bus grindžiama dviejų KGB tardytojų – gerojo ir blogojo – modeliu. Blogasis spaudžia, šantažuoja, grasina, tačiau politinio priešininko jam nepavyksta palaužti, o tada pasirodo gerasis – ir darbas baigtas. Toks politinis kaukių kaitaliojimas neabejotinai skaldys ES vieningumą – ES politiniame elite rasis naujojo Rusijos prezidento gerbėjų bei rėmėjų, tad kai kam mažųjų šalių nacionaliniai interesai gali rodytis esą kliuviniai ES ir Rusijos santykiams gerinti.
