Kai Davidas Cameronas užsiminė apie tai, jog jo konservatorių partijai laimėjus rinkimus 2015 – aisiais, Jungtinėje Karalystėje 2017 – aisiais bus surengtas referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje, jis pasakė tai, kas buvo žinoma dar 2010 – aisiais iš „WikiLeaks“ paviešintų slaptų dokumentų. Ir ta žinia buvo visai nesusijusi su britų pasipiktinimu ES, o su politiniu paties D. Camerono vaidmens susilpnėjimu: JK neįsivedus euro, nuo jos buvo laikomasi saugaus atstumo ir pati JK nevertinta kaip patikima sąjungininkė.
Prancūzija ir Vokietija tada buvo brandus ir vieningas tandemas, kuriam dirigavo (tai sužinom irgi iš „WikiLeaks“ paviešintos medžiagos) visiems baimę varęs, Nicolas Sarkozy, o ne geležinė naujųjų laikų ledi, Angela Merkel. Šių šalių abipusis ryšys buvo grįstas ne akla meile, o ekonominiu ir politiniu išskaičiavimu: JK neįsivedė euro, todėl be nepasitikėjimo, buvo justi ir tai, kad britai nėra linkę į gilesnę šios braškančios Sąjungos integraciją. Tiek N. Sarkozy, tiek A. Merkel puikiai suvokė, kad D. Cameronas bet kada gali palikti skęstantį laivą, nes JK ranką visuomet išties Jungtinės Valstijos. O ir euro ten nėra, todėl nuostoliai būtų minimalūs, o premjero vaidmuo – istorinis.
Prancūzija ir Vokietija neturi tokio užnugario – jos turi tik viena kitą. Šioms šalims naudinga būti sąjungininkėmis, tai jausdamas, D. Cameronas, visuomet buvo trečias. O kur du, ten trečias nereikalingas. Kalbant politine prasme, jis niekuomet netaps lygiaverčiu partneriu.
Dabar, Prancūzijai išrinkus Francois Hollande‘ą, kuris ne tik neturi aiškaus supratimo apie Europos politiką, bet greičiausiai nesupranta, kad a priori neturi šansų būti perrinktas, o Vokietijoje A. Merkel patiriant visišką nuvertėjimą, padėtis dar labiau komplikavosi. Mat socialistu save laikantis F. Hollande‘as trokšta padaryti tai, kas neįmanoma: ekonomiškai labai nestabiliu laiku paversti Prancūziją ir pietines Europos šalis socialistiniu rojumi. Apie tai, kad pasaulinė ekonomikos sistema net teoriškai negalėtų būti taip pakeista, jis nemąstė, kai žadėjo uždėti milžiniškus mokesčius turtingiesiems. Ir nors jis save laiko socialistu, jis tikrai neskaitė Karlo Marxo „Kapitalo“: socializmas nesuderinamas su kapitalizmu. Ir Prancūzija tikrai nepakeis pasaulio.
A. Merkel, žiūrinti ne į pietus, o į Skandinaviją, dėl tokių kolegos klaidų turi padaryti praktiškai neįmanoma: išlaikyti draugystę su šiuo žmogumi, kuris stumia savo šalį į prarają ir ne tik ten pat nenustumti savosios, bet ir pakelti savo reitingus.
Tad dabar D. Cameronas, kartu su savo pilkuoju iždininku, George‘u Osbourne‘u, gali drąsiai išsikovoti lygiavertę poziciją. Tik klausimas: ar britams to reikia? Juk aišku, kad ES turi arba judėti didesnės integracijos link, arba greitai numirs. Trečiojo kelio alternatyva neįmanoma dėl kelių priežasčių: ekonominių – pietinės šalys skęsta skolose, socialinių – skirtis tarp turtingųjų ir vargšų progresiškai augs, kai bus imtasi naujų „taupymo“ priemonių, o galiausiai viską labiausiai komplikuoja politinis faktorius: nepasitenkinimas tuo, kad sukurta dėl ekonominių priežasčių, ši Sąjunga ne tik nepateisino šių lūkesčių, bet yra viena iš ekonominio nuosmukio kaltininkių ir neužtikrino svarbiausio – Europos vienybės, o tik ją suskaldė. Emigrantai nekenčiami.
Britai gali rodyti į Norvegiją ir Šveicariją ir sakyti: jie taip gerai gyvena todėl, kad nešelpia visokių atsilikusių šalių. Prancūzų ir vokiečių nacionalistai nenori priklausyti jokiai bendrijai. Ir nacionalizmo stiprėjimas sietinas būtent su ES neįgalumu.
Bet tai tik dalis tiesos. Paulas Krugmanas, 2011 – aisiais, Sausio 11, „The New York Times“ dienraštyje klausė: „Ar Europa gali būti saugi?“. Ir jo atsakymas sutrumpintai galėtų skambėti taip: „Gal juokaujat? Jūsų laukia tragedija“. Tragedijos priežastys ne tik ES šalių politiniai nesutarimai. Nepamirškime: P. Krugmanas yra ekonomistas, Nobelio premijos laureatas, kuris krizės suvaldymą regi ne taupyme, kaip tai daro Europa, o Johno Maynardo Keyneso idėjose. Savo knygoje „Įveikime ekonominę depresiją“, jis sako: „Europos elitas buvo taip pakerėtas galingo vienybės kūrimo idėjos, kad perdėtai vertino bendros valiutos naudą ir atmetė perspėjimus apie reikšmingus neigiamus aspektus“. Ši labai gražiai atrodanti bendra valiuta supančiojo Europą ir dabar kiekviena bankrutuojanti šalis su savimi į dugną tempią visą Bendriją. Negali būti nė kalbos apie Graikijos „netaupymo“ politiką. Nes šalis, kurią tenka šelpti, yra neįgali ne tik netaupyti, ji tiesiog pasmerkta anksčiau ar vėliau bankrutuoti. Turtingosios šalys nenori šelpti skurdžių (tai įrodo A. Merkel smarkus reitingų kritimas).
Euras yra vienas iš pagrindinių vinių į ES karstą, bet net jeigu ekonomika stebuklingai atsigaus (kuo tikėti sunku), išlieka dar daugybė kliūčių, norint išsaugoti šią Sąjungą.
Oficialius Briuselio statusas iki šiol nėra iki galo aiškus. Tie, kas pabandys suvokti, kaip veikia ši didžiausia pasaulyje biurokratinė mašina, greitai pradės painiotis, ir jau tikrai nereikia apsimesti, kad čia išvengiama iliuzinės real politic dimensijos. Tai kuria ištisas euroskeptikų armijas net tokioje šalyje, kaip Lietuva, kur ES nauda, kaip pastebėjo istorikas, Šarūnas Liekis, yra tokia akivaizdi, kad tik nuo rūtų darželių apsėsti žmonės gali jos nematyti. Tačiau tik viešoje erdvėje, kuri dažnai remiama ES fondų, atrodo, kad ši Bendrija lietuviams patinka. Tikrovė yra priešinga: lietuviai tvirtai mano, kad dėl visų jų nelaimių kalta būtent ES. Paradoksalu? Bet juk ideologija ir yra apversta sąmonė, pakeistinis mąstymas.
ES nekenčiama nesiremiant logika, kaip kad propaganda niekada nėra logiška. Paprastas pavyzdys iš perkamiausio tautiško laikraščio kasdienė žinia: „Europos Sąjunga nesiskaito su Lietuva“. Josephas Goebbelsas būtų sužavėtas, kaip rusų propagandos meistrai gerai išmoko jo pamokas: aiški, trumpa, nepatikrinama, aiškiai įvardijanti priešą, įsimenanti, ne daugiau nei penkių žodžių mintis. Bravo! Tylusis Kremliaus ideologas, pilkasis Vladimiro Putino patarėjas, Vladislavas Surkovas, išmokė net ir kompiuteriu nemokančius naudotis Lietuvos žiniasklaidos magnatus, kaip tinkamai naudoti propagandos priemones. Viva la Vitas!
Pastarieji Seimo rinkimai buvo ne demokratinės šalies rinkimai, o senosios kartos grįžimo į politiką pergalė. Net neįsivaizdavau – čia turiu pasakyti, kad ir pats dalyvavau ir tai mačiau, – jog galima nupirkti viską: policiją, laikraščius, televizijas, suorganizuoti šmeižto kampanijas taip, kad pats liktum švarus, o kitas – kaltas. Niekada ir niekas iki šiol, manau, nesiklausė mano telefono pokalbių, o per rinkimus negalėjai pasitikėti net socialiniais tinklais. Telefoną teko pamiršti. Vos juo paskambini ir ką nors sutari, po dviejų minučių prisistato policija, neva, netyčia tikrinti (ir taip ne kartą). Kai paprastai ją iškvietus, ji atvažiuoja po kelių valandų.
Kai Darbo partija pirmame ture puikiai pasirodė, prieš antrąjį turą prasidėjo tokia masinė juodųjų technologijų banga, kad ši partija neturėjo net teorinių galimybių lygiaverčiai kovoti. Galima nesimpatizuoti jokiai partijai, bet reikėtų simpatizuoti demokratijai. Nes tik švarūs ir konkurencingi rinkimai yra demokratijos pagrindas.
Rašiau laiškus laikraščių, kurie rašė šmeižtą redaktoriams ir klausiau: už kiek pardavėt savo sąžinę? Neatrašė. Bandžiau tai viešinti – niekas nenorėjo girdėti.
Pabendravus su paprastais žmonėmis buvo aišku, kad jie arba – nenori nieko žinoti apie politiką, arba - balsuos „prieš“. Kas tas „prieš“, sakyti nereikia: „prieš“ esamą padėtį. Taip net patvorių partijos pateko į Seimą. Kaip dabar aiškėja, iškilusios su drąsiu, net patį Agurkinį, kaip „bachūras bachūrą“ patiesusiu didvyriu.
Nors konservatoriai giriasi vienmandačių pergalėmis miestuose, norėčiau užduoti tiesų klausimą: tai kiek kainavo šios pergalės? Kiek reikėjo sumokėti vienam ar kitam žiniasklaidos magnatui, kad be reklamos užsakymo numerio nuolat transliuotų liaupses? Ir vis tiek nepavyko laimėti. Konservatoriai turėtų rimčiau nei bet kada susimąstyti, kokie rinkimai tai buvo. Ir ne tik tikrinti Vyriausybės darbą, bet tikrinti tai, kas bus daroma „už kadro“. Paprastai sakant: ir konservatoriai čia buvo apgauti. Tik jie to dar nesuprato ir ieško „objektyvių“ priežasčių.
Tai, kad liberalai jau tapo „paraštės“ partija, liūdina labiausiai. Bet jie padarė tiek daug klaidų, kad tai suprantama. Kai kur jie rinkimuose delegavo žmones, pranokusius valinskinius prisikėlėlius. Ar tai rimtas liberalizmas? Padaryti šou? Kvailais youtube klipais pajuokinti publiką. Jauna ir perspektyvi partija, turinti ir deramą lyderį ir deramą ideologiją, staiga prisikviečia juokdarių. Tuo pasinaudojo oponentai. Ir nenuostabu, kad nei konservatoriai, nei liberalai nepateko į Vyriausybę – jei nenori klausytis žmonių ir jie tavęs nesiklausys. Nors rinkimai, kaip sakiau, vis tiek nebuvo demokratiški.
Kai prezidentė rėžė, kad, maždaug, netvirtins Vyriausybės su neskaidriai rinkimus laimėjusia partija, kilo klausimas – ar ji turi kokios nors mums nežinomos informacijos apie neskaidrius rinkimus? Taip, taip, - jie nebuvo demokratiški, tik net ne nupirkti, jie buvo užsakyti. Juk ne pinigais nuperkama policija. Ne pinigai perkvalifikuoja bylas prieš pat rinkimus. Sunku ir aprėpti visas juodąsias technologijas. Nes reikėjo visur pabuvoti.
Prezidentė, manau, paprasčiausiai nebuvo apie tai informuota, nes ir ji vis atkakliau stumiama į užribį. Ji neatrodo simpatizuojanti Maskvai, todėl greitai sulauks ne tik knygų apie save, bet ir kitokio lygio kovos priemonių. Prieš pat rinkimus „netikėtai“ pasirodys koks nors praeities faktas, kurio neįmanoma patikrinti. Galima nesimpatizuoti prezidentei, bet reikėtų simpatizuoti demokratijai, kuri nesuderinama su užsienio šalių užsakymais čia įvesti savo valdžią. Juokinga, kai žmogus kaltinamas mokęs kažkokioje Partinėje mokykloje, lyg buvo „laisvų universitetų“. Ir iš to matosi, kad čia nesiekiama demaskuoti, čia siekiama rimtu veidu dezimformuoti. Dabartinė inteligentija išsilavinimą gavo ne Vakaruose, bet jie nė iš tolo nesidairo į Rusiją. Į ją dairosi tie, kas nieko nesimokė, kas visada buvo, yra ir bus Kremliaus marionetės.
Į prezidento postą po metų išrinkus Kremliaus statytinį, Lietuva labai greitai gali pasekti britų referendumo pavyzdžiu. Kitaip sunku paaiškint, ko čia veržiasi rusų televizijos dėl vieno žmogaus, kuris kartoja tą pačią jau vemt verčiančią mintį „savi šaudė į savus“. Tai irgi puikus propagandinis tekstas. Niekada nepamirši, nors įrodyti neįmanoma.
ES ne šiaip sau braška – ji dar ir patiria grėsmingą išorės puolimą. Nes tokia Sąjunga nenaudinga čia norinčiai dar giliau šaknis suleisti Rusijai. Jeigu kas nors iš politikų, politologų, politikos apžvalgininkų nusileistų iš savo dramblio kaulo bokštų ir eitų pasikalbėti su paprastais žmonėmis, padalintų skrajutes, - jie nepatikėtų tuo, ką girdi. Idealizuojama ne tik Sovietų Sąjunga, Rusija, bet ir Baltarusijoje gyventi geriau.
O kaip Briuselis? Briuselis piešiamas kaip iškrypimų, laisvamanybės, vertybių neturėjimo, pasikėsinimo į tautines vertybes simbolis. Tarsi Žmogaus teisės, laisvė, tolerancija ir t.t. – ne vertybės. Bet štai Aleksandras Lukašenka sukišantis į kalėjimus niekuo dėtus žmones, terorizuojantis savo tautą, naikinantis bet kokią opoziciją – idealas. Apie V. Putiną net nesinori kalbėti – turbūt ir Josifas Stalinas turėjo daugiau žmogiškumo.
Taigi, Lietuvoje ES juodinama dėl pasikėsinimo į tautinį identitetą. Nors bet kuriam šiek tiek blaiviau mąstančiam žmogui tai skamba kaip visiška nesąmonė. Bet taip, propaganda nesiremia logika. Visus užpuls gėjai, lesbietės ir neliks lietuvių tautos. Birutė Vėsaitė, tapusi prezidente, nuvyks į Lenkiją ir sakys: „Kokia graži ta Rusija, kaip gerai, kad aš grožio karalienė!”.
Iš latvių tenka girdėti dar baisesnius dalykus, bet nebūnant ten, nesinori tuo spekuliuoti. Galime tik konstatuoti, kad ES susiduria tiek su labai rimtomis vidaus, tiek išorės problemomis.
Iš vienos pusės JK-Prancūzijos-Vokietijos nesutarimai ir pietinių valstybių ekonominis krachas, nacionalistiniai judėjimai ne vienoje šalyje, kuriuos neaišku, kas kursto, iš kitos - pats Briuselis nesugeba savęs įtvirtinti ir apsibrėžti kaip efektyvaus ir iš tiesų unikalaus projekto. ES lyderiai – net, mano nuomone, charizmatiškiausias Europos Parlamento pirmininkas, Jerzy Buzekas, kurį ne kartą kritikavau, - nesugebėjo rasti tinkamos proporcijos tarp diplomatijos ir real politic. Daugelyje savo kalbų jis pabrėžė gerus ketinimus, bet nesiėmė jokių veiksmų. Taip galima daryti ir taip reikia daryti, kai padėtis nėra tokia rimta, bet ne tada, kai neveikti reiškia pralaimėti. Tačiau jo nuopelnas tas, kad jis buvo matomas. Jis bent simboliškai įkūnijo tam tikrą galią. ES prezidentas, Europos Komisijos Pirmininkas, dabartinis Europos parlamento pirmininkas – jie net nematomi. Arba jie nesupranta, kodėl svarbu būti matomiems. Jie įkūnija bejėgiškumą, ir šis „avataras“ verčia mąstyti: kam ta Sąjunga, jei nieko nedaro, tik kiek pinigų reikia jai išlaikyti. Paprasti žmonės taip mąsto, ne aš.
Gilesnės ES integracijos ir jos reanimacijos pirmasis etapas ir būtų jos lyderių įtakos didinimas. Tai svarbu ne tiek dėl ES, kaip struktūros, reikšmės padidinimo, kiek dėl to, kad dabar Prancūzijos prezidentas ir Vokietijos kanclerė yra tie žmonės, kurie bent jau žmonių sąmonėje simboliškai valdo ES.
Taip ši Sąjunga bus palaidota. Taip britai tikrai iš jos išstos. Jie nejaučia simpatijų nei prancūzams, nei vokiečiams. O be britų ir pati ES taps tik simboline ir menkaverte Bendrija, kuri kalbės apie Žmogaus teises, toleranciją, bet nebus jokio išorinio veiksmo, anapus šio vidinio teksto.
Ir dar gerai, kad niekas, išskyrus vieną vyriausią ES buhalterę, nesusimąstė, kaip skirstomas ES biudžetas, kodėl niekas jo netikrina, kaip šalims sąjungininkėms žinoti, kur keliauja pinigai? Manote, viskas švaru ir tvarkinga? Galbūt. Bet čia negali būti „galbūt“, kuris leistų ES priešams sukurti dar vieną sąmokslo teoriją ir plačiai ją paskleisti.
ES buvo svajonė, kaip pasakytų P. Krugmanas, apie taikią ir darnią Europą, bet dabar ši svajonė gali sudužti, nes nuo svajonės pereita prie sapnavimo. Jei Sąjunga žlugs – tai nebus naudinga nei vienai iš dabartinių ES narių. Vien euro žlugimas būtų katastrofa.
Ir svarbiausia – tai atgaivintų nacionalistinius judėjimus, suteiktų jiems naujus sparnus, frazė „savi šaudė į savus“ pasikeistų į kokią nors „Briuselis mus sužlugdė“, o tęsiniai būtų „Bet Rusija gali padėti“, nes „Amerika irgi sužlugdys“.
Europa neatspėjo nacizmo atsiradimo, nes irgi svajojo-sapnavo. Geriau apsidrausti ir užkirsti kelią, kol traukinys nepradėjo slysti nuo bėgių.
Yra du būdai, kaip ES gali eiti toliau, – ji bus palaidota, nes akivaizdžiai merdi, arba reanimuota – ryžtu ir tikru bendrumo įgyvendinimu praktikoje, ne popieriuose ir kalbose.
Vilis Normanas yra VDU politikos mokslų doktorantas