Nejaukų 1836 metais lapkričio 21 dienos vakarą grafas Tiškevičius leidosi Didžiosios Pohuliankos gatve. Eidamas šia gatve jis visuomet stebėdavo Trakų-Zavalnios-Pohuliankos kryžkelėje pastatytus savo rūmus – jei antro aukšto dešiniajame lange dega šviesa – viskas saugu, galima grįžti.
Staiga grafas sustojo. Jis stengėsi pagauti šmėkštelėjusią nemalonią mintį. Kol grafo vidinis žvilgsnis tyrė smegenis, akys liko įsmeigtos į rūmus. Ir tą akimirką, kai susidvejinę žvilgsniai redukavo į pradinę padėtį, grafas suprato: jo rūmai negražūs (http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2718). Ir bus negražūs ateityje.
Prieš kelias dienas Tiškevičius užsakė architektui T. Tyszieckiui rekonstrukcijos planą ir jau matė eskizus. Lygus kaip blynas fasadas grafui buvo šlykštus. Dar blogiau, kad jis beveik nesiskyrė nuo priešais stovinčių senos kvailės rusės Inčikovos rūmų fasado.
„Reikia ką nors daryti... Atleisti Tyszieckį? O ką samdyti? Samdyti tai ką? Rusus?“. Tiškevičius nebuvo rusofilas. Todėl ir susiraukė, gatvės apačioje pamatęs tris figūras, spigiais balsais traukiančias barbarišką rytų slavų dainą. Figūros artėjo prie grafo. Tiškevičius žvilgtelėjo į rūmus – langas degė, tad jis gan ramiai laukė, kol prieblandoje išryškės dainininkų veidai.
Grafas juos pažino – architektas N. Čaginas ir skulptoriaus P. Andriollio mokinys J. Kozlovskis tempė girtą skulptorių P. Andriollį. Dainavo Čaginas ir Kozlovskis. Andriollis tyliai ir optimistiškai burbėjo.
– Labutis, grafe, – pasisveikino Čaginas ir paaiškino: – Mes švenčiame Andriollio, tfu, Andriollio sūnaus Mykolo dvidešimties dienų gimimo datą. Švenčiam jau dvidešimt dienų.
Tiškevičius linktelėjo. Ir nustebęs pasakė:
– Čaginai, man reikia balkono.
– Kurį laikys du atlantai, – netikėtai blaiviu balsu pareiškė Andriollis. – Mes su Kozlovskiu padarysim
– Reikia balkono su dviem atlantais, – patvirtino grafas ir pažiūrėjo į Čaginą. Pohuliankos viršuje pasigirdo vežimo dardėjimas.
– Zdelajem, – atsakė Čaginas ir kaukštelėjo kulnais. Šiek tiek susvyravo. Garsas pamažu stiprėjo, pasirodė pats vežimas ir galop milžinišku greičių pralėkė pro pašnekovus. Tai buvo didelis malkų vežimas, be važnyčiotojo ir arklio. Jis lėkė tiesiai į Tiškevičiaus rūmų fasadinį įėjimą. Grafas patikrino dešinįjį langą – šviesa nedegė. „Veikia sistema“, – patenkintas šyptelėjo. Vežimas griausmingai trenkėsi į rūmų duris. Išlaužė dvivėrių durų kairę pusę. Kelios malkos pataikė į vėlyvą praeivį. Jis nukrito ir tyliai dejavo.
Nustėrę Tiškevičius, Čaginas, Andriollis ir Kozlovkis kelias sekundes patylėjo.
– Psiakrew, – pasakė Tiškevičius ir Andriollis.
– Ni figa sebe, – švilptelėjo Čaginas.
– Vau, – reziumavo Kozlovskis.
– Jei ten jau būtų balkonas... – pradėjo sakyti akivaizdžią tiesą Čaginas.
– ...ir du atlantai, – blaiviai pridėjo Andriollis.
– Ir du atlantai, tai jų dabar nebebūtų, – užbaigė Čaginas.
– Gerai, kad iš Trakų gatvės pusės nėra kalno. O tai reiškia, kad galimybė vežimui nuversti balkoną ir du atlantus sumažėja 50 procentų, – Tiškevičius niekino XIX amžių ir beformį romantizmą. Jis visuomet demonstruodavo, kad yra švietimo, XVIII amžiaus žmogus. – Lygia gatve važiuojantį vežimą visuomet trauks arkliai, o dviejų arklio jėgų neužteks nugriauti balkonui ir dviem atlantams. Net vienam atlantui nugriauti neužteks dviejų arklių jėgos.
Tai pasakęs Tiškevičius susimąstė ir po pauzės tęsė:
– Čaginai, aš reikalauju garantinio laiko būsimam balkonui. Garantijos, kad jo nenuvers du arkliai.
– Grafe, aš duosiu garantiją maksimumui – šešiems arkliams. Ir ši garantija veiks ilgai.
– Kiek ilgai? – nedelsdamas paklausė Tiškevičius.
Čaginas išsitraukė logaritminę liniuotę, pastumdė nereikalingą vidurinę liniuotės dalį ir atsakė:
– Nuo kontrakto pasirašymo dienos, tai yra nuo šiandien, duodu garantiją lygiai 169 metams.
Tiškevičius nusijuokė:
– Tebūnie 169-eriems. Bet man tiek nereikės – tuomet visa mano giminė gyvens Palangoje. O turtas Trakų gatvėje priklausys kitiems savininkams. Gal ten bus mano vardu pavadinta mokykla. Ar universitetas... O šiais laikais investuoti reikia į pajūrį.
Grafas šiek tiek koketavo. Jis nežinojo, ar 1824 metais padaryta 177 171 sidabro rublių investicija į Palangą atsipirks greitai. Daugiausiai vilčių teikė projektai „Rūmai“, „Parkas“ ir „Kurhauzas“.
Pašnekovai išsiskirstė. Grafas artėjo prie rūmų, o antrame aukšte raminamai švietė dešinysis langas. Nei grafas, nei Čaginas nei Andriollis su savo mokiniu Kozlovskiu nepastebėjo tarpuvartėje stovinčio vyruko.
Vyrukas, žemaitis Jacka, tylėjo. Ir tik po penkių minučių tuščioje Pohuliankoje nuskambėjo: „Būk tu prakeiktas, Tiškevičiau. Ir tavo giminė taip pat“.
