Kažkas gaudžia interjero dekoravimo rinkoje. Kas? Tai atlekianti būsimų lietuvių pižonų minia. Kodėl būsimų? Todėl, kad kol kas Lietuvoje pižonų nėra. Tokio žodžio nėra nei “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”, nei abiejuose “Tarptautinių žodžių žodynuose” - leidyklų “Alma littera” ir “Žodynas”. Ir “Juodų avių” korektūros programa jį priekaištingai pabraukia raudonai...
Tad ir aš nekreipsiu dėmesio į tai, kad toks tarptautinis žodis yra, į pasaulį jį paleido prancūzai (pigeon - balandis) ir kituose žodynuose aiškinama, jog pižonai yra jauni išsipustę vyrai. Gal taip buvo XIX amžiuje.
Ta atbėganti lietuvių minia yra kitokie pižonai. Į naujus “Tarptautinių žodžių žodyno” leidimus reikalauju įrašyti, kad žodis “pižonas” reiškia: “Žmonės, supratę, kad jų kuriamam asmeniniam įvaizdžiui neužtenka tų prekių, kurias gamina globalizuota pramonė - nei baldų, nei drabužių, nei šiaip įvairių buities smulkmenų ar dekoro elementų”.
Kodėl kalbu apie gaudesį? Jį suformavo žiniasklaida. Žurnaluose ir televizijose rašoma ir kalbama apie naują pomėgį - šeštadienines keliones ant Tauro kalno, į “blusų” turgų. Nors ir nelabai turtingas tas turgelis, bet jau garsus. Be abejo, prie turgaus populiarinimo prisidėjo kandidato į prezidentus Petro Auštrevičiaus šeimos pasakojimai apie smagias senienų paieškų minutes.
Žinoma, vargu ar tuos daiktus galima vadinti senienomis. Šis žodis tūlam lietuviui iškart asocijuojasi su antikvariatu, o antikvariato rinka Lietuvoje yra per daug uždara ir orientuota į kolekcininkus. O pižonams reikia ne kolekcinių baldų ar paveikslų. Jiems reikia kokybiškų ir originalių daiktų, kurie formuotų jiems malonią aplinką. Ir dažniausiai tokio tipo daiktai nėra pagaminti vakar. Kažkada juos gamino serijiniu būdu, juos naudojo XIX amžiaus biurų darbuotojai, savo kambariuose juos statė XX amžiaus pradžios smulkūs tarnautojai, o graviūras, kaip mokymo priemones, naudojo XVIII amžiaus mokyklose. Tai nėra kolekciniai daiktai. Tos komodos buvo padarytos iš paprasčiausio ąžuolo. Jokių Karelijos beržų ar imperatoriškųjų citrinmedžių. Kaip juos vadinti? Fabrikiniu antikvariatu? Kokybiškais sendaikčiais? Vadinsiu sendaikčiais. Sendaikčiais su investiciniu prieskoniu.
Ar sendaikčiai gali tapti investicija?
Lietuvos antikvariatuose yra labai vertingų daiktų, įkandamų ir reikalingų tik kolekcininkams ir besiformuojančiai turtingųjų klasei. Pigių prekių ten nėra, o kartais atsirandančios yra vietinio turgelio pasiūlos lygio: geldos, vežimų ratai, “samovarai” ir kitos etnografinės liekanos. Tokią situaciją paaiškinti lengva - Lietuva niekada nebuvo turtinga šalis, sėkmingesniais periodais sukauptus daiktus iššluodavo karai ir okupacijos, o sovietmečiu iš viso nebuvo galima įsigyti nieko vertinga. Tik vežimų ratai su smūtkeliais ir liko.
Kitose Europos valstybėse sendaikčių pasiūla turtingesnė tūkstančius kartų. Čia vidurinė klasė savo buitį tobulino šimtmečius ir milžiniškas daiktų skaičius visą laiką sukasi perpardavinėjimo rate. Geriausiai tai matyti “Ebay” interneto aukcionuose. Ne amerikiečių (www. ebay.com), o prancūzų - “ebay.fr”, vokiečių - “ebay.de” ir britų - “ebay.co.uk”.
Panagrinėjus aukcionuose siūlomų prekių pavyzdžius, investicinės galimybės matyti iš karto. Na, rasti įdomybių pavyktų gal ir ne tą pačią sekundę - naršyti tektų porą valandų kasdien. Aš pradėjau savo paieškas nuo senosios grafikos.
Viename Vilniaus antikvariate, tirdamas pasiūlą, radau įrėmintą austrų tapytojo ir grafiko Franzo Edmundo Weirotterio (1733-1771) graviūrą. Kaina - 2700 litų. Na, galvoju - XVIII amžius, dailininkas Europoje gana garsus... Vokiečių aukcione irgi radau to paties Weirotterio graviūrą.
Net siužetas panašus į vilniškės graviūros. Aukcionas jau buvo įpusėjęs, kainos kilo vangiai. Likus iki aukciono pabaigos 4 dienoms, graviūra kainavo 25 eurus. Manau, ją būčiau nusipirkęs už 50 eurų. Ką tai būtų reiškę? Kad padariau puikią investiciją ir už 150 litų nusipirkau beveik 3000 litų vertą paveikslą? Deja, deja... Vilniaus antikvariate nemačiau žmonių eilės, klausinėjančios “ar dar liko austriškų graviūrų?” Papasakojęs šį atsitikimą kitiems antikvarams, sužinojau, kad 150 litų už graviūrą yra nebloga kaina, bet norint ją bent padvigubinti, tektų įrėminti (lengvas uždavinys) ir surasti suinteresuotą pirkėją.
O pirkėjai slapstosi. Jie neina į antikvariatus. Galėtų užsukti į specializuotas sendaikčių parduotuves, kur panašių graviūrų gulėtų šimtai, bet tokių parduotuvių Lietuvoje nėra.
Ar gali Lietuvoje atsirasti sendaikčių pirkėjų?
Jau sakiau, kad girdžiu artėjantį sendaikčių pirkėjų minios gausmą. Ir ne tik todėl, kad apie tai pradėta rašyti žurnaluose. Aš atlikau sociologinę apklausą. Keliems pažįstamiems - dizaineriui, sėkmingai besiverčiančiam smulkiam verslininkui ir karjeros vadybininkui pateikiau du klausimus. Pirmasis klausimas: ar norit savo būste turėti seną ir šiek tiek vertingą daiktą? Sutinku, nekorektiškas klausimas, bet atsakymai nustebino. Visi apklaustieji atsakė vienodai: “Aš jau suformavau savo interjerą. Senoviškas bufetas (kažkodėl visi apklaustieji nusprendė, kad “senas daiktas” yra bufetas) netiks prie mano baldų”. Tada patikslinau klausimą, išaiškindamas, kad “senas daiktas” gali būti ne tik baldas, bet ir paveikslas, elektros prietaisas ar dar kas nors. Ir vėl atsakymai buvo simptomiški - jiems esą nieko nereikia. Bet aš todėl ir klausinėjau pažįstamų, nes antruoju klausimu - kuris buvo daugiau pasiūlymas nei klausimas - pirštu parodžiau tai, ką jie tikrai norėtų turėti. Aš žinojau jų slaptus troškimus...
Dizainerio paklausiau, ar jam nereikėtų amerikietiško komikso originalo. Su parašais, patrynimais, redakcijos pastabomis paraštėse? Dizaineris susidomėjo. Štai šito daikto jam, pasirodo, reikia. Paklausiau, kiek sumokėtų už 1964 metų “Midnigt Nation” 1-ojo numerio 13 puslapio Gary Franko pieštą originalą.
Šiek tiek susiraukęs - mat jam patinka kitas komiksų piešėjas, atsargiai atsakė: 300 litų. Aš anglų aukcione už piešinį būčiau sumokėjęs 5 svarus.
Skeptiškai sendaikčius vertinančio verslininko paklausiau, ar nenorėtų savo darbo kambaryje turėti stilingą ir gerai išsilaikiusią standartinę 1900 metų amerikietišką biuro kėdę.
Oooo, aš mačiau - jis labai užsigeidė tos kėdės... Mintyse turbūt jau planavo, kokias geras istorijas galės pasakoti lankytojams. Bet būdamas tikras smulkus verslininkas pasakė gudriai prisimerkęs: “Mokėčiau tiek pat, kiek kainuoja nauja. Kokius 250 litų”. Ir vėl būčiau nepralošęs, nes aukcione už kėdę prašė 13 eurų.
Na, o vadybininkui įsiūlyti prekę buvo paprasta. Žinojau jo silpnybę. “Ar vis dar patinka senoviškos spalvotos japonų ksilografijos?”. Sulaukęs teigiamo atsakymo, paklausiau, kiek mokėtų už originalą. Ne patį efektingiausią, bet vis dėlto - Japonija, senovė....
Sunkiai atsidusęs, jis pasiryžo už svajonę sumokėti 1000 litų. Prancūzų aukcione ksilografiją įsigyčiau už 2 eurus, nes aukcione dėl šios prekės niekas nesivaržė.
Apklausiau dar kelis žmones - kiekvienas pokalbis tapo puikia emocine miniatiūra. Aš, hipotetinis pardavėjas, per vieną dieną būčiau uždirbęs gerus pinigus. Nes dar pavyko parduoti: 1930 metų originalų ketinį bistro staliuką, XIX amžiaus pradžios patalynės spintelę ir XVIII amžiaus vario raižinį.
Taigi pirkėjų yra. Kiekvienas sendaiktis yra kažkam reikalingas. Su keliomis išlygomis - niekas nežino, kokio sendaikčio jis nori. Pardavėjui reikia tai sužinoti pačiam. Arba pasirūpinti gausia pasiūla - kad būtų iš ko rinktis.
Kaip sukurti sendaikčių pasiūlą?
Galima eiti mano keliu ir dalyvauti aukcionuose internete. Privalumas - sėdėdamas namuose nusiperki tai, ką manai garantuotai parduosiąs. Arba save patį pamaloninti. Trūkumas - namuose reikia sėdėti atkakliai. Dalyvavimas tokiuose aukcionuose - sunkus darbas. Ir kartais “išlenda” netikėtai didelės prekės pristatymo kainos. Dar vienas trūkumas - ir šlamšto ten yra devynios galybės. Ir dar - tikrai geri daiktai ten kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti. Brangiai kainuoja. Mačiau SSRS pašto ženklą, ant kurio yra spaudas “Laisvi Raseiniai 1941”. Aukcione jo kaina jau buvo pakilusi iki 800 eurų...
Kita galimybė - važiuoti į tikrus aukcionus istoriškai turtingose šalyse ir tempti į Lietuvą tai, ko nebereikia (ar nenorėjo nusipirkti) vokiečiai ar kokie italai. Šio veiksmo privalumai - daiktus galima ne tik pamatyti, bet pačiupinėti. Trūkumai - informacijos stoka ir logistikos problemos.
Prisiminiau seną anekdotą: “Kas yra išvados? Tai ta vieta tekste, kur baigiasi mintys”. Mano mintys apie sendaikčių rinką nesibaigė. Tad ir užuot pateikęs išvadas galiu tik patarti: stebėkit ir nepražiopsokit.
“Verslo žinių” žurnalas “Investicijos” (www.vz.lt)