Kokias asociacijas kelia žodis „komiksas“ lietuviškai rašantiems ir skaitantiems žmonėms? Tai kažkoks paviršutiniškas, amerikietiškas, vaikiškas, galų gale netikras reiškinys? Antinas Donaldas ir Peliukas Mikis? Maži spalvoti paveiksliukai, kuriuos jungia apykvailis siužetas ir negrabiai suregztas tekstas? O komiksai kine? Paviršutiniškumas ir kvailybė kvadratu?
Didinga paveiksliukų istorija
Viskas – tiesa. Bet tiesa, galiojanti tik Lietuvai ir dar kelioms šalims, per stebuklą išvengusioms šio žanro. Per stebuklą – nes atakuojanti siužetinių paveiksliukų jėga milžiniška ir tęsiasi jau kelis amžius. Komiksų tyrinėtojas Gerard’as Blanchard’as teigia, kad komiksų istorija yra neatsiejama nuo pasaulinės dailės istorijos. Turinio perdavimą paveiksliukais jis randa Trajano kolonoje, viduramžių gobelene iš Bayeux ir Giotto freskose.
Komiksas_0
Šie teiginiai kitų tyrinėtojų buvo bemat sukritikuoti ir visiems paaiškinta, kad daug paveiksliukų vienoje vietoje dar negali išdidžiai vadintis komiksu. Chartro katedros vitražai, Biblija vargšams nėra komiksas, nes jų nejungia nenutrūkstamas veiksmas. Mokslininkas Pierre’as Couperie nurodo privalomą komikso ypatybę: „Komikso kadrai nuosekliai laike atpasakoja ir analizuoja veiksmą, kuris turi būti suprantamas šių kadrų visumoje“. Ką tai reiškia? Chartro katedros vitražų stebėtojai norėdami suprasti siužetą, turi žinoti Bibliją, o „Žmogų-vorą“ turi suprasti net ir tas, kuris pirmą kartą paėmė komiksą į rankas.
Sąvoka „komiksas“ – tai dviejų angliškų žodžių – „Comic“ ir „Strip“ (juosta) junginys. Pirmasis dėmuo rodo turinio pobūdį, o antrasis – formą – linijiškai sujungtus paveiksliukus. Dabar ši sąvoka nebeatitinka tikrovės – komiksas jau seniai nebėra vien komiškas, o daugybė komiksų kūrėjų jau seniai atsisakė linijinio siužeto (beje, yra sąvoka „comic strip“. Ji skirta trumpoms, kelių kadriukų istorijytėms, kurios publikuojamos tik laikraščiuose. Kurį laiką „stripai“ buvo publikuojami „Lietuvos ryto“ priede „Laikinoji sostinė“).
Naujai komiksų kokybei užtvirtinti anglakalbėse šalyse knygomis ir albumais leidžiamus komiksus dabar vadina „grafic novel“, na o prancūzai komiksus visuomet vadino „le band dessinee“ – piešinių juosta. O lietuviai, neturėdami šio reiškinio, komiksais vadina viską, kas jiems nepatinka.
Tikrieji komiksai atsirado Europoje kartu su laikraščiais – XVIII ir XIX amžiuje. „Protokomiksų“ pradininkai Wilhelmas Buschas, Rudolfas Topfferis ir Gustawas Dore. 1865 metais Wilhelmas Buschas išleido knygutę „Max und Moritz“. Herojai – keturi politikuojantys viščiukai.
Komiksai_1
Rudolfas Topfferis albume „Les amours Mr. Vieux Bois“ (1846 m.) panaudojo skirtingus piešinio ilgius – lyg būsimus planus būsimame kinematografe, o Gustawas Dore į „protokomiksininkus“ įrašytas už linksmą „Šventosios Rusios istoriją“ („Histoire Pittoresque de la Sainte Russie“) paveiksliukuose.
Komiksai_2
XIX amžiaus pabaigoje europietiška mada surado labai palankią dirvą JAV. Komiksų išpopuliarėjimas Amerikoje susijęs su išsivysčiusia iliustruota spauda. O iliustruoti laikraščiai buvo populiarūs dėl gerokai didesnio nei Europoje gyventojų neraštingumo – tokiems laikraščių pirkėjams paveiksliukai su trumpu tekstu buvo pats tas.
Komiksai_3
Pirmu amerikietišku komiksu tapo Richardo Feltono Outcaulto kūrinys „The Yellow Kid“, 1896 metais išspausdintas „New York Journal“ dienraštyje, o klasikinę formą – su tekstų balionais, kadruotėmis, onomatopėjomis komiksui suteikė Rudolphas Dirksas, 1897 metais gruodžio 12 žurnale „The New York Journal“, išspausdinęs „The Katzenjammer Kids“. Štai tada ir prasidėjo didžioji komiksų istorija.
Komiksai_4
Kinas atranda paveiksliukus
Su kinematografija komiksai vystėsi paraleliai, daug imdami iš kino filmų – keistesnius rakursus, judesio imitacijas ir kurdami savas taisykles – grynas linijas, visi piešinio elementai – su kontūrais, naudojamos sąlyginės spalvos.
Tiesiogiai komiksai ir kinas susidūrė irgi XIX amžiuje. Pirmasis kinematografas, pamatęs, kad be naudos dulka jau gatavi siužetai, buvo nežinomas britas, 1898 metais sukūręs filmuką su komiksų herojumi Ally Sloperiu (dailininkas Charlesas Henry Rossas). „Ally Snoper“ serija – irgi veteranė. Debiutavo 1867 metais žurnale „Judy“ ir iš karto tapo labai populiari. Tinginio ir girtuoklio (karalienės Viktorijos laikų slengu „alley sloper“ vadino tokį žmogų, kuris, išgirdęs, kad žemės savininkas ateina nuomos, išsmunka pro galines duris ir sliūkina alėja lauk iš ūkio) nuotykiai sukūrė ir papildomus produktus – dešimtmečiais anksčiau nei Walto Disney Peliukas Mikis Allio Sloperio veidas pasirodė ant kišeninių laikrodžių dangtelio.
Komiksai_5_1Komiksai 5_2
Amerikiečiai komiksus kine panaudojo antri. 1900-1902 metais režisierius J. Stuartas Blacktonas sukūrė šešių serijų filmą apie linksmo komiksų nevykėlio Happy Hooligano (dailininkas Frederickas Burras Opperis) nuotykius ir pats atliko pagrindinį vaidmenį.
Komiksai_6
XX amžiaus pradžioje komiksas evoliucionavo – šalia humoristinių istorijų, spausdinamų laikraščiuose, atsirado įvairių žanrų – nuotykių, pasakų, fantastikos komiksų knygos ir žurnalai. Šiokia tokia revoliucija įvyko 1928 metais, kai žurnalas „Tit Bits“ išspausdino pirmąją Halo Fosterio pieštą „Tarzano“ seriją. Koks šios revoliucijos bruožas? Mano nuomone, būtent tada atsirado specifinis komiksų realizmas, o šios technikos lietuvių piešėjai neišmoko tuomet ir turbūt nebeišmoks niekada.
Komiksai_7
Ypač reikšmingu tapo amerikiečio Miltono Caniffo komiksas „Teris ir piratai“ („Terry and the Pirates“). Nuotykių komiksų serijoje, pradėtoje 1934 metais, dailininkas, šalia tobulo piešinio, pradėjo naudoti kino kameros „matymo“ perspektyvą. Vėliau šį piešimo triuką naudos visi komiksų dailininkai. Pagal komiksą 1940 metais studijoje „Columbia“ buvo sukurta 18 pilnametražių serijų (režisierius Derwinas Abrahamsas, pagrindinį vaidmenį atliko Johnas Baeris).
Komiksai_8
Dešimtmetis prieš Antrąjį pasaulinį karą tapo lūžiu komiksų leidyboje – žurnalų, knygų, dailininkų daugėjo geometrine progresija. O po karo atsirado specializuota leidykla „EC Comics“. Norėdama komiksais suvilioti suaugusius, leidykla pradėjo leisti serijines knygeles, kupinas agresyvumo, baimės, juodojo humoro ir erotikos. Ir sulaukė tuometinės JAV visuomenės atsako. Apkaltintas moralės žlugdymu ir anarchijos skleidimu „EC Comics“ savininkas Williamas Gainesas 1954 metais pateko į teismą. Šis įvykis sukėlė diskusiją, kuri pasibaigė Komiksų kodekso („Comics Code“) įvedimu. Komiksų cenzoriais tapo „Amerikos komiksų žurnalų asociacija“ („Comics Magazine Association of America“). Visi JAV leidžiami paveiksliukų žurnalai buvo paženklinti, kad jų turinys atitinka Komiksų kodeksą. Buvo draudžiama piešti kriminalines scenas, o valdžios atstovus piešti tik pagarbiai. Cenzūra daug leidėjų nuvarė į bankrotą, bet sukūrė naują žanrą – pogrindinį komiksą.
Kol amerikiečių komiksų autorius kankino moralės sergėtojai, suklestėjo Europos komiksai. Ypač siautėjo prancūzų leidykla „La terrain vague“. Jie darė viską, kas buvo draudžiama JAV. Šioje leidykloje 1962 metais buvo sukurtas ir žanro šedevras – Jeano Claude’o Forresto „Barbarella“, kurį gana greitai – 1968 metais ekranizavo amerikiečiai. Roger Vadimo kūrinį (Barbarelą vaidino Jane Fonda) platintojai pavadino kaip pirmą erotinės fantastikos filmą pasaulyje. Bet rinkodaros triukai nepaslėpė akivaizdžios tiesos – tiesioginės komiksų ekranizacijos duoda abejotinos vertės rezultatą. Fotorealizmas – o kur kinui nuo jo dingti? – ir sudėtinga realių žmonių mimika neatitinka supaprastintos, kartais ir schematiškos komiksų realybės. Ekrane komiksai apie Asteriksą ir Obeliksą gerokai šiurkštesni ir vulgaresni nei Uderzo ir Goscini pieštas originalas.
Komiksai_9
Bet režisierių tai nestabdė – jie naudojo patikrintus siužetus, populiarus herojus ir per XX amžių sukūrė nepaprastai daug filmų pagal komiksus. Deja, įvairiose enciklopedijose pateikiami skirtingi skaičiai: nuo 600 iki kelių tūkstančių, jei skaičiuotume ir TV serialus bei animacinius filmus. Vien Betmeno ir Supermeno nuotykių yra apie 200 ekranizacijų.
Kiekybė į kokybę peraugo (tai subjektyvus vertinimas) 1989 metais, kai Timas Burtonas sukūrė filmą „Betmanas“ su Michaelu Keatonu, atliekančiu superpelės vaidmenį, ir Jacko Nicholsono Jokeriu. Šiame filme atsirado ir komiksų sąlygiškumas, ir schematizuota mimika, ir piešto humoro triukai – atsimenate pistoletą su kelių metrų vamzdžiu, kurį Jokeris iš kelnių traukė keliolika juokingų sekundžių?
Komiksai_10
Paveiksliukai pakeis kiną?
O XX amžiaus pabaigoje kino studijos nusipirko galingus kompiuterius ir nusamdė daug trimatės grafikos (3D) specialistų. Kompiuteriniai efektai pakeitė Lumierre’ų formulę „Kinas – tai teisybė 24 kartus per sekundę“. Kompiuterinė grafika leido kinui grįžti prie komiksų ištakų, nes leido sukurti vaizdus, kurie ir fantastiški, ir absoliučiai realistiniai. „Kinas – tai iliuzija 24 kartus per sekundę“ – toks galėtų būti naujo kino moto.
Naujos formulės prerealizacija kine prasidėjo maždaug 1986 metais, kai į JAV komiksų rinką įsiveržė tuo metu jaunas (gimęs 1957 metais) dailininkas ir scenaristas Frankas Milleris. Jo nepaprastai įspūdingi neoekspresionistiniai komiksai „Elektra Assassin“, „The Dark Knight Returns“, „Sin City“ ir kiti kūriniai tapo madingi, juos skaitė visi – be abejo, ir režisierius Robertas Rodriguezas. Filmo „Nuodėmių miestas“ atsiradimas apipintas daugybe kinematografinių legendų. Sako, kad vieną dieną Rodriguezas atėjo pas Millerį ir pasiūlė pažiūrėti neseniai nufilmuotą epizodą. Sako, kad epizodas Milleriui padarė tokį įspūdį, kad jis nedelsdamas davė sutikimą ekranizacijai. O dar pasakoja, kad Rodriguezas taip norėjo, kad Milleris taptų antru filmo režisieriumi, jog išstojo iš Amerikos režisierių gildijos (gildijos taisyklės draudžia titruose minėti daugiau nei vieną režisierių). Dar viena legenda pasakoja, kad Rodriguezas kažkam už vieną sąlyginį dolerį parašė dainą Quantino Tarantino filmui „Užmušti Bilą. 2 dalis“, o Tarantinas įsipareigojo skolą grąžinti režisuodamas už tą patį dolerį kokią nors Rodriguezo filmo sceną.
Komiksai_11
Ir gimė tikras komiksas kine – su pedantiškai kompiuteriu sukurtomis scenomis, neįsivaizduojamais rakursais ir sudėtingiausiomis kadro struktūromis.
Žinoma, Lietuvos žiūrovui jokio skirtumo, ar panašus Mickey Rourke Marvas, Bruce’o Williso Hartiganas ar Nicko Stahlo Geltonas Niekšas į Millerio pieštinius prototipus – nes tuos komiksus Lietuvoje nedaug kas matė. Bet filmas net nepatyrusiems Lietuvos žiūrovams sukėlė šoką – nuo entuziazmo iki absoliutaus atmetimo. Ir šias reakcijas suprantu – negalima neigti šio filmo estetinio naujumo, o komiksinis kadro dogmatizmas gali erzinti.
Lietuvoje tokia situacija ir liks – komiksai jau nebetaps kultūros dalimi, o filmai pagal komiksus mums visuomet bus vertinami ne kaip meno reiškinys, o kaip geriau ar blogiau atpasakota istorija.
Šitaip yra su europietiškais (vakarietiškais?) komiksais ir jų ekranizacijomis. Paradoksalu, bet mūsų žemyno tolimieji kaimynai, produktyviai piešiantys didžiaakius herojus, sutinkami Lietuvoje gerokai palankiau. Girdėjau gandą, kad viena didžiųjų Lietuvos leidyklų ruošiasi leisti mangos knygas! O manga ir anime filmai – ypač animaciniai – jau gerus penkerius metus yra populiarūs Lietuvoje.
Rytų paveiksliukai sako: „Banzai!“
Japoniško komikso šaknys siekia viduramžius. Paveiksliukų istorijas japonai piešė XII amžiuje – vienuolis Kakuju iš Toba ant dviejų rulonėlių tušu nupiešė pasakėčią apie žvėris ir pagamino pirmąją mangą. Pačią sąvoką pirmasis pavartojo grafikas Hokusai 1814 metais – vertimas skambėtų maždaug taip „nenoromis piešti paveiksliukai“ (kitų vertėjų variantas – „atsitiktiniai paveiksliukai“).
Japonai, kaip ir kitos pasaulio šalys (išskyrus Lietuvą), irgi neišvengė vakarietiškų komiksų įtakos. XIX amžiuje Japonijoje komiksų žurnalus išverstus į japonų kalbą leido britas Ch. Wirgmanas („The Japan Punch“, nuo 1862 metų) ir prancūzas G. Bigot („Tobae“, nuo 1887 metų). Japonų mangų autoriai juos įdėmiai tyrinėjo ir perėmė kai kurias piešimo technikas – paveiksliukų eiliškumą, onomatopėjas, bet neatsisakė ir japonų liaudies meno tradicijų.
Komiksų sprogimas Japonijoje įvyko 1950-aisiais. Kaltininkas Osamo Tezuka sukūrė kelis komiksus: „Shintakarajima“ („Naujoji lobių sala“), „Jungle Taitei“ („Džiunglių valdovas“) ir „Atomu Taishi“ (trys vertimo variantai: Ambasadorius Tomas, Stiprusis Tomas ir Astro berniukas) – kurie Japonijoje tapo nepaprastai populiarūs. Būtent Tezuka komiksuose atsirado tipiški šiuolaikinės mangos elementai – nenatūraliai didelės herojų galvos ir akys, o lūpos pažymėtos punktyriškai.
Komiksai_12
Pagal šiuos komiksus buvo sukurti animaciniai filmai, kurie 8-ajame dešimtmetyje atnešė japoniškų komiksų madą į Vakarus, o persilaužimas įvyko 1982 metais, kai Vakaruose parodė dailininko ir režisieriaus Katsushiro Otomo filmą (sukurtą pagal jo paties komiksą) „Akira“.
Komiksai_13
Nuo tada Europą ir JAV, o kai atėjo laikas – ir Lietuvą, užplūdo galybė įvairaus lygio žanrų mangų ir anime, ir šis japonų aruodas niekada nebus išsemtas, juo labiau kad japonų dailininkai kuria visiems: kodomo manga – vaikams, shounen ir shoujo manga – paaugliams, seinen manga – suaugusiems, hentai manga – ypač ne vaikams ir paaugliams. Yra net josei manga – meilės istorijos namų šeimininkėms.
Kokios viso šito reiškinio prognozės? Klasikinio komikso žinovai laukia antro „Sin City“ ir ieško komiksų internete – ten ir bus jų vieta. Lietuvoje nugalės paaugliai ir nenoromis teks skaityti ir žiūrėti japonišką produkciją. O aš neprarandu vilties ir kartą per savaitę patikrinu lietuviškų komiksų svetainę www.komiksai.com – gal atsiras kas nors? Kol kas nėra.
Žurnalas „Kinas“, 2005, Nr. 4
