Paskutinės švenčių dienos. Aplankyti visi giminės ir atėjo ne pačių artimiausių draugų laikas. Lėta užstalė su šiek tiek padžiūvusiais vyniotiniais. Ant stalo tik pusiau nugerti, kai kur - ir visiškai tušti buteliai. Mineralinis populiaresnis už degtinę. Apie Paksą kalbėti draudžiama. Tai apie ką kalbėti? Apie pinigus, be abejo.
Jau pasišaipyta iš kainas užkėlusių butų pardavėjų: “Jie turbūt mano, kad užsieniečiai užbraukia datas kalendoriuose, skaičiuodami dienas, kada jie galų gale galės atvažiuoti ir nusipirkti butą Fabijoniškėse...” Tiek to su tais butais...
Bet juk faktas - užsieniečių atvažiuos daugiau. Jau dabar važiuoja. Ir su jais reikės apie ką nors kalbėtis. Nutarėm, kad užsienietis, kuris žino bent tris garsias lietuviškas pavardes - Sabonį, Čiurlionį ir Nekrošių - yra geras užsienietis. Tokius užsieniečius mes mylėsim ir su jais bendrausim. O tą, kuris žinos tik Sabonį, toleruosim, bet su šaltuku.
Vienas net mestelėjo argumentą iš patirties:“Štai tu, - rodo į kaimyną dešros gabaliuku. - Kai buvai Turkijoje, iš kurio prekeivio pirkai iki šiol neatidarytą rakijos butelį? Iš to, kuris pasakė “Dobryj denj”, ar iš to, kuris džiugiai pakvietė “Aaa! Litvana! Zargiris!”?- Iš to, kuris “Zargiris”…- O jeigu “Zargiris” dar pasakytų “Korsunovas”?- Tuomet pirkčiau ir rakiją, ir obuolių arbatą, ir gerai pagalvojęs - kaljaną.
Po šios argumentų intermedijos susiformulavom kelių teiginių seką:1. Mes, kaip ir turkai, esame prekeivių tauta.2. Esame tokie prekeiviai, kurie nori parduoti.3. Parduoti “ko nors tokio” negalime, nes to “ko nors tokio” neturime. Turime tik tai, ką ir visi kiti pardavėjai turi.4. Pirkėjai vienodų parduotuvyčių eilėje perka pas malonesnius pardavėjus.5. Užsieniečiai yra pirkėjai.6. Mums malonūs užsieniečiai, kurie šį tą žino apie Lietuvą.7. Visiems patinka, kai apie juos žinai ką nors malonaus.8. Jei mes užsieniečiams, kurie yra pirkėjai, ką nors pasakysim malonaus apie juos pačius, jie pirks ne estų, o mūsų parduotuvėje.
Nedelsdami pabandėm prisiminti, ką žinome apie galimus pirkėjus.
Situaciją įsivaizdavom tokią - kalbamės su galimu klientu kur nors kavinėje. Prekybiniai reikalai jau aptarti, laukia tik nepaprastai svarbus pokalbis apie “nieką”, kurį netikri pardavėjai lengvabūdiškai vadina “lengvu pasiplepėjimu”. Nuo šio pokalbio gali priklausyti, kas įsiūlys turistui “kaljaną”.
Aptarėme ir situacijos temas - su didžiųjų Europos valstybių klientais visada rasime ką aptarti. Kultūrinė globalizacija daro savo. Sunkiausi pašnekovai - mažieji europiečiai. Nutarėme, kad mažųjų Europos valstybių klientai bus patenkinti, jei mes bent ką nors apie juos žinosime, o kalbantis su jais pakanka prisiminti bent lietuviškosios triados “Čiurlionis, Sabonis, Nekrošius” atitikmenį.
Pradėjome nuo šiaurės ir ėjom ratu po Europą.
SuomijaKurį laiką prie stalo spengė nemaloni tyla. “Režisierius Kaurismaki”, - pasigirdo galų gale. “Ir jo brolis. Irgi režisierius”, - pridėjo kitas.“Grupė, kuri groja metalą su violončelėmis. “Apokalipsė”, atrodo.”“Nokia” atmetėm, kaip netelpančią į triadą.
EstijaKelias minutes vienam išsišokėliui įrodinėjom, kad krepšininkas Kambala yra latvis.
LatvijaDžiaugsmingai sušukom - “Kambala”! Šalia jo po trumpos pauzės atsirado Raimondas Paulas, grupės “Zodiaks” ir “Brainstorm”. Eurovizijos nugalėtojos pavardės niekas neprisiminė. Vėliau vardijom juokingus latviškus žodžius.
LenkijaPo to, kai atmetėm Mickevičių (kuris yra lietuvis) su Loleku ir Boleku, liko Chopinas, grupė “No to co”, senovės futbolininkas Bonekas ir šuoliuotojas su slidėmis nuo tramplino. Jo pavardės neatsiminėm.
ČekijaPrie stalo kilo palankus gaudesys. Atrodė, kad tuoj pasipils pavardės. Prahoje buvo visi. Visi žinojo Hašeką, Havelą ir Kafką. Pastarąjį prisiminėm todėl, kad kambaryje sėdėjo tipas su smarkiai nudrengtais marškinėliais, ant kurių buvo parašyta “Praha”. O apačioje - “Kafka”. Sąraše atsirado režisierius Formanas, rašytojas Kundera... Po Kunderos čekofiliškas entuziazmas nuslūgo.
SlovakijaVienintelis žmogus prisiminė, kad paauglystėj prenumeravo žurnalą “ABC mladych technikuv a prirodovedcuv” - su komiksais, karpomais modeliais ir kitomis gėrybėmis. Bet ar jis buvo čekiškas, ar slovakiškas - nežinojo.
VengrijaVisiems atmetus kapitono Tenkešo kandidatūrą, susikoncentravom į Rumuniją.
RumunijaIš literatūros pamokų visi prisiminė Jonesku ir jo pjesę, kur mokytojas žudo mokines.
BulgarijaSuomiško kino žinovas išdidžiai išvardijo: “Bogumilas Rainovas ir Avakumas Zachovas”. Pirmasis yra (o gal buvo?) detektyvų rašytojas, kitas - detektyvinių romanų, kuriuos parašė ne Rainovas, herojus. Sporto mėgėjas atsiminė futbolininką Stoičkovą.
GraikijaSportininkas įsivažiavo. Jis žinojo, kad Maskoliūnas ir Žutautas žaidžia Graikijos klubuose. Net bandė prisiminti Maskoliūno klubo pavadinimą. Kažkas panašaus į “Iliadą”. Šis žodis atidarė šliuzą - pasirodo, lietuviai puikiai žino senovės Graikijos mitus, mokslininkus ir poetus. Kažkas net klaidingai įrodė Pitagoro teoremą.
Po tokios agresyvios intelekto atakos mes nuliūdome. Neaptartų šalių liko daug, - o diena jau - vakarop. Nedžiugino ir rezultatai. Suomiško kino žinovas muistydamasis susiruošė namo. Jau tarpduryje pasakė, kad iš Jugoslavijos kultūros ir sporto įžymybių žino tik amžinatilsį Draženą Petrovičių ir režisierių Kusturicą. Kokių šiuolaikinių Balkanų valstybių piliečiais jie galėtų būti, jis nežinąs. To nežinojome ir mes.
Makedonija, Juodkalnija, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Slovėnija - Draženas Petrovičius, Emiras Kusturica.
Nors ir įveikėme buvusią Jugoslaviją, nuovargis liko. Kitų šalių pasiekimus aptarėm niūriai ir greitai:
Albanija: NiekoAustrija: dainininkas, kuris dainavo dainą “Amadeus”. Ir Mozartas. Ir Hitleris. Ir dar dvi slidininkės, kurių vardų neatsiminėme.Šveicarija: Nieko. Spengianti tyla.Portugalija: Futbolo klubas “Porto”.Belgija: Erkiulis Puaro. Ir ramūs piliečiai.Olandija: Keli dailininkai, tarp jų - beausis Van Goghas.Danija: Andersenas. Bulgariškų detektyvų žinovas atsiminė rašytoją Hoegą.Airija: u du.Norvegija: Nieko.Švedija: Astrida LindgrenIslandija: Bjork
Po šio liūdno vardinimo save raminome – jeigu būtumėm turėję daugiau laiko... O jeigu reikės kalbėtis, bus galima pasiruošti... Besiramindami supykome – o kodėl mes turime kažką žinoti?! Jeigu poilsiniai pokalbiai su galimais partneriais yra verslo dalis, ji (ta dalis) turi būti remiama. Tegu URM’as sukuria specialų tinklapį su surašytais reiškiniais ir pavardėmis, kuriomis didžiuojasi kokios nors šalies pilietis.
Na, ir lietuviai irgi galėtų padaryti tokį savo sąrašą ir dalinti užsieniečiams. Juk visko gali būti, kad kada nors tapsime pirkėjais ir patys maloniai nustebsime, kai kas nors laužyta anglų kalba mums pasakys: “I love this your poetess Salomeja poem - “small piece of amber I bring on my hands”... O mes iš jo nusipirksime kaljaną. Ir rakijos butelį.
