Ar turite šio bei to, verto investicijų? O kiek tai - “šis bei tas”? Prisimenu smagų turto apibūdinimą: “Jis nebežino, kiek turi pinigų su... tikslumu”. Toliau - kiekvienam savas lygis. Vietoj taškų galima įrašyti “cento”, “lito”, “šimtų litų”. Jei primiršote kokius 300 litų, vadinasi, esate hipotetinis smulkus investuotojas. Tarkime, su 30-40 tūkst. “laisvų” litų. Kaip elgiatės?
Tarkime, jums - trisdešimt ir jūs vis dar nekreipiate dėmesio į ekspertų patarimus investuoti į diversifikuotą akcijų portfelį? O gal šešiasdešimt ir niekas negali priversti pirkti nuobodžius skolos vertybinius popierius? Jei visa tai teisybė, esate retas paukštis Lietuvos investicinėje rinkoje - smulkus investuotojas, ieškantis nepavojingų finansinių nuotykių.
“Investicijoje” (2003 m., Nr. 3 ir 5) patyrinėjau dvi “keistas” investicines rinkas - šiuolaikinės dailės ir leidybos. O liko jų dar devynios galybės - teatro, koncertų organizavimo, kino, muzikos leidybos... Paskutinė ypač viliojanti. Pažįstų kelis muzikos leidėjus, prodiuserius ir atlikėjus - jų sunkaus gyvenimo skundai virtuoziški ir įtikinami. Bet dar nė vienas šio verslo nemetė. Net atvirkščiai - plečia prekių asortimentus, steigia naujas prekyvietes, perka instrumentus ir sveiku protu nesuvokiamus pinigus išleidžia mažutėlaičiam mikrofonui. Ir meskit į mane akmenį, jeigu visa tai nedemonstruoja perspektyvios ir besivystančios rinkos. Lietuviai nebijo net Justino Frankelio (jis sukūrė MP3 grotuvą “Winamp” ir “Gnutella”, programą, leidžiančią keistis muzikiniais failais ne per centrinį serverį, kaip tai darė “Napster”, o tiesiai iš vieno kompiuterio į kitą. Šios programos dėka atsirado keitimosi tinklai “BearShare”, “Morpheus”, “LimeWire” ir kiti. Dabar švelniai pirataujančius vartotojus pagauti gerokai sunkiau) naujų atradimų - kol interneto vartotojų Lietuvoje nėra daug, mūsiškiai muziką vis dar perka.
Kokią muziką galima parduoti?
Geram produktui pirkėjas visada bus. Galima teigti, kad šiuolaikinė akademinė muzika yra absoliučiai nekomercinis produktas. Nors Lietuvos muzikos ir leidybos informacijos centre (www.mic.lt) man papasakojo, kad niša šiems dalykams puikiausiai gyvuoja. Tiesa, kiekvienoje šalyje yra sava specifika: JAV ir Jungtinėje Karalystėje yra mėgstamas Broniaus Kutavičiaus dramaturgiškai gerai suręstas minimalizmas, Europoje, ypač Vokietijoje, Ispanijoje, yra mėgstama Onutės Narbutaitės muzika. Bet smulkių investuotojų ši rinka nelaukia. Net ir populiarūs šiuolaikinės muzikos kūriniai reikalauja milžiniškų sąnaudų - kompozitoriaus, orkestro, idealus įrašas kainuoja tiek, kad šis žanras laukia tik vieno investuotojo - valstybės. Na, o valstybei dalyvavimas rimtosios muzikos versle atsiperka šimteriopai. Šiuolaikinė muzika valstybės įvaizdžio mozaikoje tiek pat svarbi kaip kariuomenė ir keliai. Dar daugiau - jei valstybė turi tokius kompozitorius kaip Arvo Partas Estijoje, Peteris Vaskas Latvijoje ar Krzysztofas Pendereckis Lenkijoje jau galima atidėti vieno kito prospekto rekonstrukciją.
Mes bandysim investuoti į tai, ką perka, - į popmuziką. Keliai du: investuoti į naują prekę arba nešti pinigus jau pagamintų prekių pardavėjams. Tai reiškia - sukurti albumą arba eiti į leidybos firmas.
Prieš įrašinėjant albumą reikia turėti dainą. Arba dar geriau - kokias 5-6 dainas. Melodijas galima nusipirkti užsienyje. Štai rusas Filipas Kirkorovas nepaprastai sėkmingai prieš kelerius metus perdainavo turkiškus šlagerius. Kadangi dainas pirko urmu, tai vieneto autorių teisių išgryninimas jam kainavo nuo 500 iki 1000 JAV dolerių. Populiaresnių dainų teisės brangesnės - pvz., senukui Toto Cotungo už senos ir nuvalkiotos dainos autorines teises tektų mokėti apie 5500 litų. Bet kam mokėti užsieniečiams?
Aš susitikau su kompozitoriumi Linu Rimša, daugybės muzikinių projektų autoriumi. Atsimenate Eurovizijos dainas “Strazdas” ir “You got style”? Jo darbas...
“Už 5 tūkstančius litų aš tau padaryčiau produktą - jau įrašytą dainą, kurią beliktų nunešti į kompaktinių diskų tiražavimo fabriką”, - nekoketuodamas pranešė kompozitorius.
“O populiarumo garantijos?”, - paklausiau.
“Tai būtų daina, kuri praeitų lietuviškų radijo stočių filtrus. Kas dainuotų? Tai priklauso nuo daugelio dalykų, bet man mieliausia būtų dirbti su Aiste Smilgevičiūte, “Skamp”, Neringa Čereškevičiene, Jurga Šeduikyte, “G&G Sindikatu” ir kitais - visus išvardyti sunku... Turbūt kas nors iš jų ir įdainuotų.”
“O kokio stiliaus daina?” - neatstoju. Investuotojas turi žinoti viską.
“Geriausia tuomet, kai užsakovas jau žino, ko nori. Aš galiu parašyti bet kokio stiliaus muziką - nuo britiško poproko iki hauso, išskyrus rusiškų kalėjimo dainų imitaciją.”
Kas toliau? Pati puikiausia prognozė - aš gaunu absoliutų šlagerį. Kaip “Yesterday” ar “Kregždutės”. Jei su autoriumi pasirašiau gudrią (ir nelabai etišką) sutartį, visos teisės priklauso man. Aš pardavinėju savo šlagerio licencijas radijui, televizijai, reklamai, leidėjams ir gyvenu švilpaudamas. Bet gauti tokią dainą - loterija, todėl tenka pasiimti primityvų kalkuliatorių.
Pradedu skaičiuoti: už 5 tūkst. gaunu dainą. Padoriam albumui reikia dar penkių. Šitaip kūrybai jau “išleidžiu” 30 tūkst. litų. Kompaktinės plokštelės dizaineriui sumokėsiu 700 litų. Kažkiek teks sumokėti plokštelių tiražavimo fabrikui. Kiek? Sunku tiksliai pasakyti. Bet iš savo patirties žinau, kad tiražavimas nėra pati brangiausia muzikinio albumo kūrimo grandis, todėl skaičiavimą baigiu šitaip - išleidęs 50 tūkst. litų aš turiu 8-9 tūkst. egzempliorių šviežutėlaičių, dažais nekvepiančių (nes viskas aptraukta plėvele) kompaktinių plokštelių su šešiomis naujomis lietuviškomis dainomis. Vienos plokštelės savikaina - šiek tiek daugiau nei 5 litai. Pasidairau po parduotuves, nusprendžiu atiduoti didmenininkams už 11 litų. Jei pavyks parduoti per metus, mano investicinė grąža bus beveik 50 proc. Jei nė cento neišleisiu reklamai. Bet tai daryti teks.
Kelias pinigų link
Su savo hipotetine preke - nauju albumu - nuėjau į leidybos firmą “Bomba records”. Jos direktorius Vytas Juozapavičius į mano “prekę” ranka nenumojo, bet investicinį azartą šiek tiek atšaldė.
“Pagrindinis veiksmas stumiant naują atlikėją ar albumą - legenda. Amberlife ir Geltona padaryti nuo nulio - ir tai buvo didelės investicijos. Aš nekalbu apie tiesioginę reklamą - plakatus, reklamą žiniasklaidoje ar skrajutes prekybos centruose. Legendai sukurti reikia istorijų, o tai gali padaryti tik planingai dirbantys viešųjų ryšių specialistai. Tavo naujai išleista plokštelė gali būti labai kokybiška, bet šio tipo prekei tik kokybės nepakanka. Reikia organizuoti pokalbius, dalyvavimą laidose, kurti paslaptį... Patekti į radijo stotis”, - sudėjo taškus p. Juozapavičius.
O patekti į radiją nėra lengva. Magiškas nuosprendis “ne to formato kūrinys” uždaro kelius į eterį. V. Juozapavičius mano, kad cenzūriniais sovietiniais laikais buvo... ne, ne geriau, o aiškiau. Kompozitorių sąjungos komisija nuspręsdavo (ir argumentuodavo), kuris kūrinys vertas tarybinės liaudies ausų. Sprendimus sunkiai, bet buvo galima koreguoti, komisiją įtikinti, padėdavo pažintys. “O dabartinių radijo formato cenzorių net papirkti negalima”, - su liūdna pagarba konstatavo leidėjas.
Skaičiuoju toliau. Tiesioginei reklamai taupant teks išleisti 15 tūkst. litų, nors p. Juozapavičius teigia, kad 25-30 tūkst. litų - optimali suma. Dar 5 tūkst. litų sumokėsiu ne pačiai brangiausiai viešųjų ryšių firmai. Kadangi kompozitorius garantavo, radijo cenzūrą tikiuosi praeiti. Iš mano galimo pelno lieka 29 tūkst. litų. Bet, neblogai pareklamavęs savo prekę, optimistiškai manau visą tiražą parduoti per pusę metų. Taigi investicinė grąža sumažėja iki 24 procentų, bet viską “apsuku”per pusmetį. Su viena labai nemalonia sąlyga - jei klausytojams mano išleistas albumas patinka. Muzikos versle ši sąlyga net katastrofiška, nes kainos elementas nebeveikia. Jei neperka kavos, galima atpiginti - kada nors vis tiek nupirks. O jei nepatiko daina, tai visam laikui. Bet šitaip ir atsiranda finansiniai nuotykiai.
Vytautas Juozapavičius, pamatęs mano ištįsusį veidą, pasiūlė kitus investavimo kelius: “Jei į mūsų firmą ateitų investuotojas su 50 tūkst. litų, už durų nevarytume. Kaip ir kiekvienam leidėjui - ar knygų, ar muzikos - apyvartinių lėšų niekada nebus per daug. Albumo leidimo procesą galima atpiginti ir pagreitinti. Geras prodiuseris, popmuzikos rinkos žinovas gali sukurti rinkinį iš jau egzistuojančių dainų. Rinkiniai labai populiarūs - “Radiocentro” geriausių dainų rinkinių tiražas yra 15-16 tūkst. egzempliorių, kurie šauniai parduodami. Tokio rinkinio savikaina būtų apie 3-4 litus ir galima drąsiai leisti 10 tūkst. egzempliorių”.
Investuotojo (mano) veidas nušvinta. Žinoma, jei pasirenku šį variantą, savarankiškumą prarandu, nes galimu pelnu teks dalytis su leidėjais. Ką gaunu? Mažiau nuotykių, mažiau darbo ir finansines garantijas. V. Juozapavičius sako, kad su tokiu investuotoju būtų galima tartis ir dėl garantuotos minimalios grąžos.
Bekalbant netikėtai grįžtam prie kavos. Ne kaip gėrimo - kaip prekės. Jeigu aš būčiau ne tik “grynas” investuotojas, o ir prekeivis, galėčiau investuoti į muziką netiesiogiai. Jei parduodu kavą, pardavimą gali stipriai padidinti šalia kavos pakelio (ar dviejų pakelių...) prilipdyta kompaktinė plokštelė su malonių dainų rinkinuku. Tokio produkto tiražas didelis, savikaina - 2-3 litai... Aš prisimenu, kaip per Kalėdas vos nenusipirkau man visiškai nereikalingų 6 butelių alaus, nes tuomet būčiau “veltui” gavęs miuziklo “Velnio nuotaka” plokštelę. Pats sau jos niekaip neprisiversčiau pirkti.
Na, bet tai stambesnių finansinių žaidėjų verslas. Mums, išdidžios ir karingos smulkių investuotojų genties žmonėms, skirti kiti keliai. Įdomesni ir pavojingesni. Ir juos, ant savo galvos, mes kartais pasirenkam.
Dar apie investicijas:
Ernestas Parulskis: Ar šiuolaikinė lietuvių dailė gali tapti investicija? (http://www.omni.lt/index.php?base/z_114062)
Ernestas Parulskis: Ar gali svetimos juodos avys tapti lengvai uždirbtais litais?(http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=681&kas=straipsnis&st_id=2306)
