Garsusis muziejaus projektas įsibėgėja. Gedimino Kirkilo Vyriausybei pritarus, Strateginio planavimo komitetui suteikus nacionalinio projekto statusą, o Vilniaus savivaldybei neryžtingai mindžiukuojant – užuodžiami dideli pinigai – padėti geri pamatai Artūrui Zuokui ir jo būreliui pastatyti meninę pinigų nusiurbimo iš valstybės kišenės gamyklą.
Nors aiškinama, esą projektas pritrauksiąs ir privačių investuotojų lėšų, netenka abejoti, jog bus sukurtas tik tokių lėšų vaizdas, kuris vaizduotojams duos papildomus milijonus. Menas kainuoja, o geras vaizdavimo menas – daug kainuoja. Visi puikiai matome, kaip privatūs investuotojai iš „VP Market“ tuština ir dar kelias dešimtis metų tuštins valstybės kišenę. Tokios tad Lietuvoje politinio verslo aukštumos, kurių nepajėgūs įsivaizduoti net Europos Sąjungos lyderiai.
Mokesčių mokėtojų kišenė gili, o šiuo metu ji vis labiau atveriama – aukščiausiu pasauliniu lygiu įvedinėjami mokesčiai laisvosioms finansų ir kitokioms rinkoms palaikyti. Tiesa, tų mokesčių būta ir anksčiau, tačiau jie būdavo įvelkami į investicinio klimato, investicinės aplinkos gerinimo ar kokių nacionalinių projektų rūbelį, o dabar jau nutarta tiesiog pumpuoti milijardų milijardus valstybinių lėšų į laisvąsias finansų rinkas.
Nors G. Kirkilas pritarė A. Zuoko projektui, tačiau kol kas dar nenori valstybės vardu prisiimti visų įsipareigojimų. Kam ta komedija? G. Kirkilas pritarė A. Zuoko muziejiniam verslo planui dėl politinio palaikymo: jo reikėjo buvusiai Vyriausybei, prireiks ir būsimajame Seime, buriant valdančiąją koaliciją ir formuojant Vyriausybę. A. Zuokas eina į Seimą su Ermitažo-Guggenheimo projektu – parama už paramą. Kas daugiau? Socdemai prašomą kainą visada sumokės. Juolab tokiam liberalui kaip A. Zuokas, kurį net pats A. Brazauskas laikė savo įpėdiniu ne tik partinio lyderio, bet ir Vyriausybės vadovo poste. Tačiau ir kitos pakraipos koalicija tam verslo planui turės pritarti – drįstu manyti, kad tokia bus viena iš svarbiausių glaudaus politinio bendravimo sąlygų. O jau būsiantiems valdžioje A. Zuoko orientacijos liberalams niekas nesutrukdys tą gamyklą paleisti.
Jurgis Mačiūnas net didžiausio fliuksinio priepuolio suimtas nebūtų įstengęs nujausti tapsiąs politinio verslo emblema ir priedanga. Deja, gyvenimas krečia šiurpesnius fliuksus, nei menininkai įstengia pakelti ar suvokti. Galima kiek nori kalbėti apie J. Mačiūno vadinamosios kolekcijos vertę, juolab apie tą vertę rašyti – ji nėra ir nebus reginys, nepritrauks nei vietinių, nei užsienio garbintojų minių. Tai tik gyvenimo atplaišos, šiukšlės, kurios ekspertų bei kuratorių rankose virsta „dokumentais“. Na, tebūnie „dokumentų“ rinkinys. Tačiau dokumentai mažai kam įdomūs, juolab turistų minioms. Nenusiminkime, esama būdų, kaip pasitelkus „dokumentus“ melžti valstybės pinigus ir be jokių užsienio turistų ar sąmoningų meno naivuolių. Vienas būdas - nepaliaujama „dokumentų“ priežiūra, jų rinkimas, vaizdavimas ir kitokios operacijos. Kitas daug veiksmingesnis – švietimo sistemoje įdiegus supažindinimo su naujuoju pasaulio menu ir fliuksiniais gigantais programas. Įsivaizduokime – nesibaigiantys moksleivių srautai, už kuriuos muziejui moka valstybė. O juk „dokumentų“ ekspozicija kasmet keičiama – atsiranda naujų legendų, tad srautų neužtrūks. Tokių projektų galima prigalvoti į valias, ir bus prigalvota.
Gyvenimą džiaugsmingu ar tragišku pokštu verčiantys menininkai, kaip ir zeno meistrai, palieka suliteratūrintų ar sumenotyrintų legendų, pasakojimų, gandų, kuriuose stengiasi įsiamžinti įvairaus plauko žinovai bei prašalaičiai. Tos liekanos gali paskatinti rastis kitus meno kūrinius, tačiau savaime nėra jokie objektai ar dirbiniai. Kaip ir zeno meistrų nušvitimai – nenuvyksi ir nepasižiūrėsi. J. Mačiūnas buvo gyvenimo pokštautojas, gal net poch-istas, šaipėsi iš meno, menininkų ir savo gyvenimo (tam reikia ir drąsos, ir išmonės), o ypač – iš meninės publikos. Tų pokštų neišeksponuosi. Tačiau žiūrėti galima kitus dalykus – dabartinę muziejinę aplinką, rūbelius, laiškelius, nosinaites, sąskaitas, nuotraukas... Svarbu tik juos tinkamai sureikšminti, nušviesti, įvesti į meninių „dokumentų“ apyvartą. Tada jau atsiveria galimybės įsukti rimtą verslą, ypač jei jo planas pakeliamas į politinio verslo aukštumas, kur įmanoma kurti švietimo bei edukacines programas ir jas veiksmingai diegti.. O jei dar tokie verslininkai muziejuje įkurs, kaip sumanę, Žydų kultūros centrą – kokios svaiginančios naujų programų sritys atsiveria, kokie mokesčių mokėtojų pinigų klodai laukia nusavintojų. Ir suabejoti tokių veikla niekas jau nedrįstų, kad nebūtų paverstas antisemitu. Fabrikėlis veiks taip, kad net „investuotojai“ iš Rusijos trins rankas neatsidžiaugdami: interesai mūsų, o moka Lietuva.
