Jaunystėje privalomai giedoję „Inernacionalą“ Lietuvos kandidatai į Europarlamentą dabar tikisi gauti nemažus honorarus už uolumą mokantis niūniuoti Bethoveno 9-osios simfonijos finalą.
Jeigu Lietuvos prezidento rinkimų agitacija buvo mažakraujė ir kelianti žiovulį, tai kandidatų į Europarlamentą diskusijos, sprendžiant iš pirmųjų tam skirtų TV laidų, gresia virsti piktu tuščiažodžiavimu, kai dalyviai ginčijasi dėl vietinių, virtuvinių politinių reikalų užuot kalbėję, kokia nauda Lietuvai iš vos tuzino jos piliečių didžiulėje 736-ių įvairiataučių europarlamentarų minioje, labiausiai mėgstančioje svarstyti, ar ūkininkai gali tiekti į rinką kreivus agurkus, tačiau bijančioje pareikalauti, kad Rusija liautųsi rezgusi planus susigrąžinti buvusias kolonijas.
„Ūkininko patarėjas“, nenorėdamas, kad Lietuvos kandidatai į Europos Parlamentą būtų atrenkami tokiu pat būdu, kaip į senovės Romos senatą pateko ir vos konsulu netapo imperatoriaus Kaligulos mylimas žirgas Incitatas, surengė debatus „Ar Europos Parlamentas nėra vien atstovaujamosios demokratijos imitacija, nes jame dažniausiai tik patvirtinami iš Europos Komisijos gauti nutarimai, naudingi daugiausia atstovų Europarlamente turintiems vokiečiams ir prancūzams, o Lietuvos ir kitų mažų šalių europarlamentarų balsas lieka šauksmas tyruose? "Prie redakcijos apskritojo stalo susėdo Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narė Birutė VĖSAITĖ ir Kovo 11-osios akto signataras Algirdas ENDRIUKAITIS.
„Ūkininko patarėjas“: "Jau seniai kalbama, kad Lietuvos ir ES didžiųjų šalių ūkininkų konkurencijos sąlygos nelygiavertės. Penkeri praėjusios Europarlamento kadencijos metai atskleidė, kad ir 13 Lietuvos politikų, pirmąkart oficialiai išrinktų europarlamentarų, tebuvo statistai - tokių pačių tiesioginių išmokų, kokias gauna Vakarų Europos ūkininkai, Lietuvos žemdirbiams nepajėgė iškovoti, sunku įsivaizduoti, kad lietuvis galėtų vadovauti Europos Parlamentui (šis postas amžinai “rezervuotas“ vokiečiams, prancūzams ar ispanams). Kodėl kandidatai į Europos Parlamentą per rinkimų kampaniją tvirtina, kad išrinkti rūpintųsi Lietuvos piliečių reikalais, Strasbūre ir Briuselyje atstovautų Lietuvai, jeigu pagal ES reglamentus Europarlamento nariai atsidurs mišriose internacionalinėse-partinėse, o ne tautinėse frakcijose?“
Birutė VĖSAITĖ: „Jeigu bus ratifikuota Lisabonos sutartis, Europarlamentas gaus daugiau galių. Metus buvau EP veiklos stebėtoja,o tris mėnesius – netgi europarlamentarė (kol 2004 m. buvo išrinkti nuolatiniai EP nariai iš Lietuvos – red. past.). Tą „virtuvę“ puikiai pažįstu iš vidaus. Taip, tiesa, kad Strasbūre, Briuselyje ir Liuksemburge atstovaujama ne valstybėms, bet politinėms grupėms. Vadinasi, reikia siekti, kad Lietuvos atstovų būtų įtakingiausiose frakcijose. Gaila, bet EP socialistų frakcijoje mūsų šalies pasiuntinių per mažai (du socialdemokratai – Justas Vincas Paleckis ir Aloyzas Sakalas – red. past.). Tikiuosi, po šių rinkimų bus kitaip. 2004 m. Europarlamento rinkimus Lietuvoje laimėjo Darbo partija, skelbusi, kad atstovaus samdomiems darbuotojams, tačiau visi 5 „darbiečiai“ europarlamentarai nuėjo pas liberalus, ne į Socialistų frakciją.
Iš didelių akmenų galima sukrauti pastato karkasą, tačiau be smulkesnių statybinių medžiagų namo nepastatysi. Patikimas namas – tai tvirtai sucementuoti rieduliai ir smulkūs akmenėliai. Daug įvairių akmenukų irgi šį tą reiškia. Europarlamento tvirtybė – ne vien vokiečiai, prancūzai, italai, bet ir lietuviai, estai, slovakai.
Įtakingiausiose šios kadencijos Europarlamento grupėse – centro dešiniojoje Europos liaudies partijos ir kairiojoje Socialistų frakcijose - nei vokiečių, nei prancūzų nėra daugiausia. Be to, Šiaurės šalių europarlamentarai su Baltijos šalių atstovais ir britais yra sukūrę vadinamąjį Baltijos klubą (galbūt dabar jis vadinasi kitaip). Prieš 5 metus buvau tokios politinės sąjungos iniciatorė, džiaugiuosi, kad pavyko prikalbinti „vienišus“ britus prie jos prisidėti. Šio klubo balsas yra atsvara Viduržemio jūros baseino valstybių „šliaužiančiai įtakai“ Europos Parlamente. Tiesą sakant, Europarlamente labiausiai varžosi Šiaurės ir Pietų valstybės. Didžiųjų ES „branduolio“ šalių ir Bendrijos naujokių trintis silpnesnė.
Ne tik lietuviui, bet ir vokiečiui prireiktų ne vienos kadencijos, praleistos Europarlamente, norint tapti EP pirmininku. Reikia įgyti patirties, būtina turėti draugų, užmegzti ryšių, kad galėtum galvoti apie aukščiausią EP postą. Sakysime dabartinis Europarlamento vadovas (nuo 2007 m. sausio) vokietis Hansas Gertas Pėteringas (Hans-Gert Pöttering) EP narys yra net nuo 1979 metų, kai įvyko pirmieji visuotiniai Europos Parlamento rinkimai. Europos Parlamento senbuvis yra ir Socialistų frakcijos pirmininkas vokietis Martinas Šulcas (Martin Schulz) (europarlamentaro mandatą pirmą kartą gavo 1994 m., EP kairiesiems vadovauja nuo 2004-ųjų)“.
Algirdas ENDRIUKAITIS: „Tai, kad europarlamentarai atstovauja ne savo tautoms ir valstybėms, o pasaulyje paplitusioms ideologijoms – ne priežastis, bet pasekmė. Apie „vieningąją Europą“ pradėta kalbėti dar Napoleono laikais. Tiesa, Prancūzijos imperatorius manė, kad jos sostinė turėtų būti Paryžius. Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, „žaliasis“ Joška Fišeris (Joschka Fischer), vienas iš karščiausių federacinės Europos Sąjungos entuziastų, šiais laikais toliau stūmė tą „napoleoniškąją“ idėją. Europarlamentas net ir negali veikti pagal kitokius principus. Tautinės valstybės tradicijos Europos Sąjungoje patiria didelius išbandymus, stiprų spaudimą, joms statoma daug kliūčių. Europarlamentas patvirtino 2007-2013 metų programą „Aktyvūs Europos piliečiai“. Jau 1-asis jos skyrius skelbia: „ES pilietybė turėtų būti pagrindinė visų Bendrijos šalių gyventojams”. Šios programos išlaidoms skiriama 235 mln. eurų.
Bet yra šalių, kurių dar neapakino „federalizmo spindesys“. Jungtinės Karalystės šešėlinis premjeras, britų konservatorių, kuriems politologai žada pergalę kituose Bendruomenių rūmų rinkimuose, lyderis Deividas Kameronas (David Cameron) sieks, kad britų atstovai Europarlamente sudarytų atskirą grupę, ginančią ES valstybių suverenitetus. Būtų gerai, kad Lietuvos atstovai su šia grupe bendrautų. Bet bijau, kad tas bendradarbiavimas nebūtų panašus į mūsų „strateginę partnerystę“ su lenkais. Su pietiniais kaimynais „iškilmingai“ susitariame tik dėl smulkmenų. Kai buvo pasirašyta ES reformų sutartis, lenkai ir britai, skirtingai nei „paukščių kalba“ surašytus ES reglamentus paniškai bijantys sulaužyti lietuviai, pridėjo prie šio dokumento atskirus protokolus. Lenkai nurodė, kad jų šalies teisinė sistema nepriklausoma. Pavyzdžiui, Lenkijoje negalima kreiptis į Strasbūro teismą bandant susigrąžinti nekilnojamąjį turtą. Šis apribojimas taikomas Silezijoje, Pomeranijoje, pietinėje Rytų Prūsijos dalyje - tose Vokietijos „III reicho“ teritorijose, kurios po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai. Tai saugiklis, kad ištremtieji vokiečiai ir jų palikuonys negalėtų susigrąžinti savo žemių.
Bene vienintelė priežastis, dėl kurios Lietuvos atstovus reikėtų rinkti į Europarlamentą, - galimybė veikti drauge su kitų šalių europarlamentarais, pripažįstančiais nacionalinę valstybę, nesutinkančiais paklusniai eiti ten, kur pastumia įtakingi didžiųjų ES šalių federalistai“.
B.VĖSAITĖ: „Ar per penkerius metus, kai Lietuva yra ES narė, netekome tautiškumo? Juk minime Lietuvos vardo tūkstantmetį, rengiamės jo kulminacijai – Dainų šventei. ES nevaržo nei mūsų kultūros, nei švietimo“.
„ŪP“: „Europos Parlamento rinkimai dažnai tampa tik ES šalių įvairių vidinių referendumų ir prezidento, parlamentų, savivaldybių rinkimų priedėliu. Politologai neretai teigia, kad ES valstybių valdančiosios partijos per Europarlamento rinkimus tenori pasitikrinti, ar piliečiai jomis dar pasitiki, opozicinės politinės jėgos stengiasi sužinoti, ar atgauna įtaką po pralaimėtų nacionalinių rinkimų, o politikos veteranai tikisi Strasbūre rasti ramų ir pelningą karjeros saulėlydžio užutekį. Kokia EP visuomeninė, politinė svarba? Ar Europos Parlamentas kaip nors palengvina kasdieninius ES šalių „mažųjų žmonių“ rūpesčius?“
B.VĖSAITĖ: „Europarlamentas tikrai nėra nei „klajojantis cirkas“, nei vieta, kur mėnulio pilnaties paveikti keistuoliai išsako „auksines mintis“, nei pagaliau „politikos mamutų kapinynas“, kaip Europarlamentą mėgsta apibūdinti žiniasklaida. Jeigu panagrinėtumėte socialistų ir konservatorių paskelbtus Europarlamento rinkimų manifestus, rastumėte daug panašių, kiekvienam žmogui, kur jis begyventų ir kokios tautybės bebūtų, svarbių dalykų: susirūpinimą dėl klimato kaitos pasekmių, siekį apriboti į aplinką išmetamo anglies dvideginio kiekį („šiltnamio reiškinį“), pastangas populiarinti „žaliąją energetiką“. Bet EP kairieji niekada nesutiks, kad Europos Sąjungoje būtų nustatyta 60 valandų darbo savaitė. Tai bandė padaryti dešinieji kartu su liberalais, bet gavo socialistų europarlamentarų atkirtį. Socialistai daug nuveikė, kad Bendrijoje sumažėtų monopolijų, taip pat ir energetinių, įtaka bei prekybos tinklų vienvaldystė. Kiekvienas ES šalių pilietis tikrai pajuto, kad gerokai aptirpo tarpvalstybinių telefoninių pokalbių kainos. Pamenate, kiek mūsų piliečiai anksčiau mokėdavo skambindami į Airiją ar Didžiąją Britaniją ten dirbantiems savo artimiesiems? Dabar tas tarptautinių telefoninių skambučių tarifas („roaming“) beveik 5 kartus mažesnis. Tai Europarlamento nuopelnas.
Vis dėlto sutinku, kad ES per daug viską bando įsprausti į reglamentų rėmus. Verčiau tegul direktyvų sumažėja, bet jos tampa kokybiškesnės“.
A.ENDRIUKAITIS: „Į Europos Parlamentą reikia kandidatuoti, stengtis ten visais galimais būdais kovoti dėl savo valstybės reikalų. Bet kas tai darys? Juk mūsų politinis elitas neturi stuburo. Štai garsus, pernai miręs amerikiečių sociologas ir politologas Semiuelis Hantingtonas (Samuel P. Huntington) paskutinėje savo knygoje „Kas mes?“ rašė, kad “pasaulio valdantysis elitas su visais nagais ir plaukais yra globalizavęsis ir absoliučiai materializavęsis“. Tokią vėliavą jie iškėlę ir pagal tokį „dvasinį kodeksą“ gyvena.
Vokiečiai, prancūzai net nesikuklindami, atvirai save vadina ES „ledlaužiais“, „lokomotyvais“. Nesutinki, prieštarauji tokiai „naujajai eurointegracinei tvarkai“ - esi „pažangos stabdys, trukdantis Europos Sąjungai tapti galingiausia pasaulio ekonomika“. Štai ES institucijų nurodymu iš lietuviškų automobilių numerių buvo ištrinta trispalvė. Įsakyta – padaryta. Ir niekas nė mur-mur! Jeigu Maskva taip padarytų, gal dar pasigirstų protesto balsų: „Rusina, nutautina!”
„ŪP“: „ Įstiklinti, spalvingi Europos Parlamento rinkimų agitacijos stendai gerokai puošnesni nei stovėjusi suklypusi fanerinė Lietuvos prezidento rinkimų vaizdinė agitacija. Tačiau ir apie EP įgaliojimus Lietuvos piliečiams pateikiama abejotina informacija. Toks įspūdis, tarsi birželio 7 d. teks rinkti ekologiškus arba genetiškai modifikuotus obuolius, traktorius ar dirbtinius žemės palydovus, gyvatvores arba aklinas valstybių sienas, paprastas arba „informatyvias“ vištų kulšeles, o ne 12 europarlamentarų. Kokia jūsų nuomonė apie tokį “šventąjį eurointegracinį melą“?“
B.VĖSAITĖ: „Į Europos Parlamentą Lietuvoje kandidatuoja 15-os partinių sąrašų atstovai. EP informacijos biuras Lietuvoje negali agituoti rinkėjų, už kurią partiją jie turi balsuoti. Ne tokie šio biuro įgaliojimai. Todėl toks agitacijos būdas pasirinktas norint tik paraginti žmones eiti balsuoti. Tie siužetai, kuriuos matote rinkimų stenduose, tikrai nenutolę nuo EP nagrinėjamų reikalų. ES politiką brėžia trijulė, „šventoji trejybė“: Europos Komisija, ES valstybių ir vyriausybių vadovų Taryba, Europarlamentas. Daugeliu klausimų EP vaidmuo yra labai svarbus (pavyzdžiui, tvirtinant Bendrijos biudžetą). Be to, europarlamentarai gali atmesti „visagalės“ ES Komisijos narių kandidatūras“.
A.ENDRIUKAITIS: „2004 m. Lietuvoje renkant Europarlamento narius, į balsavimo apylinkes atėjo tik šiek tiek daugiau nei 39 proc. rinkėjų. 6,6 proc. balsavo paštu ir namuose. Visoje Europos Sąjungoje rinkėjų aktyvumas buvo dar mažesnis. O dabartinė rinkimų agitacija man primena 1960 m. Afriką. Tada buvusios Juodojo žemyno kolonijos stengėsi išsikovoti nepriklausomybę. Milijonai neraštingų žmonių ėjo balsuoti. Aišku, jie nebūtų supratę, kas ta mažoritarinė ar proporcinė rinkimų sistema, vienmandatės ir daugiamandatės apygardos. Prie balsadėžių žmonėms tiesiog būdavo pasakoma, kad jie turi balsuoti už „dramblio“ arba už „tigro“ partiją.
Briuselio veikėjai mus irgi laiko papuasais. Obuolį pakabina, benzino baką demonstruoja... Problemas reikia parodyti, svarbius klausimus suformuluoti! Tie nufotografuoti traktoriukai ir į plėvelę įvyniota plastmasinė vištiena - tik akių dūmimas ir bandymas nuslėpti opius dalykus. Juk ir taip aišku, kad ekologišką obuolį valgyti nepalyginamai sveikiau nei pesticidais apipiltą ar genetiškai modifikuotą“.
B.VĖSAITĖ: „Jums aišku, kitiems gal ir ne. Europos Parlamentas gerokai pasidarbavo, kad parduotuvėse būtų žymimi genetiškai modifikuoti produktai. Mūsų gamintojai dabar negali į maisto produktus slapta įmaišyti sveikatai kenksmingų priedų“.
A.ENDRIUKAITIS: „Gerai, EP privertė kepėjus nurodyti savo gaminių sudėtį. Bet kaip tai daroma? Smulkutėlėmis raidėmis, net ir vidutinio amžiaus žmonės jų neįžiūri. Antra vertus - kas iš to, kad pagal Europos Parlamento ar Europos Komisijos direktyvas produkto etiketėje parašoma E310? Nei žmogus žinos, kaip iššifruoti tą kodą, nei ką. Pirkėjui reikia varškės, jis ir stengiasi jos įsigyti pagal svarbiausiąjį kriterijų – kuo pigiau. Tas dabartinis produktų žymėjimas – joks sprendimas. Tiesiog taip padedama supermegamonopolijoms stumti į rinką tokius produktus, kokie joms patinka. Europos Parlamentas privalėtų įpareigoti prekybos centrų savininkus kiekvienos savo parduotuvės salėje dideliuose plakatuose aiškiai, suprantamai, o ne briuseliškąja puskalbe-naujakalbe nurodyti, koks visų tų maisto priedų ir medžiagų, iš kurių pagaminti žaislai, indai, poveikis žmonių sveikatai“.
B.VĖSAITĖ: „Negaliu prieštarauti. Jeigu pateksiu į Europarlamentą, tai bus vienas iš pirmųjų mano pasiūlymų kolegoms europarlamentarams. Tačiau daugelis EP sprendimų paprastai būna kompromisiniai. Europos Komisija į Europos Parlamentą dažniausiai atsiunčia gana aiškius teisės aktų tekstus. Europarlamente jau tenka derinti labai daug interesų, tai atsispindi ir galutiniuose patvirtintų dokumentų variantuose“.
„ŪP“: „Europos Parlamentas 2004 m. atmetė italų kataliko profesoriaus Roko Butiljonės (Rocco Buttiglione) kandidatūrą į Europos Komisijos teisingumo, laisvės ir saugumo įgaliotinio postą tik dėl to, kad R.Butiljonė homoseksualumą pavadino “nuodėme“. Ir atvirkščiai – pasklidusios kalbos apie netradicinę kai kurių Rytų Europos šalių atstovų lytinę orientaciją padėjo jiems gauti pagrindinius ES Komisijos postus. Ar europarlamentarai nepiktnaudžiauja galimybe nustatyti ES Komisijos sudėtį?“
B.VĖSAITĖ: „Svarbiausioji ES vertybė – žmogaus teisės ir demokratija. Vadinti homoseksualumą nuodėme – per drąsu, kiekvienas žmogus turi teisę gyventi. Hormonų sutrikimas - ne jo kaltė“.
A.ENDRIUKAITIS: „Su profesoriumi R. Butiljone pasielgta neteisingai, nedemokratiškai. Juk jis nereikalavo išvaryti iš darbo homoseksualų, sušaudyti juos ar pasodinti į kalėjimą. Vadinasi, jeigu pamatau gatvėje šlitinėjantį alkoholiką, negaliu įvertinti jo elgesio? Kodėl visi privalo ploti gėjų paradams? Ar nekuriami savotiški nauji tabu, draudimai kritikuoti reiškinius, kurie prieštarauja tūkstantmetėms tautų tradicijoms? Profesorius R.Butiljonė patyrė diskriminaciją dėl savo pažiūrų. Kitaip šio atvejo negalima vertinti. Bet tokios rūšies diskriminacijos nepastebi įvairūs tolerancijos centrai, uoliai besirūpinantys, kad gėjai ir lesbietės galėtų dirbti vaikų darželių auklėtojais ar Europos Komisijos nariais“.
„ŪP“: „2007 m. spalį Europos Parlamento vadovybė įsakė uždangstyti EP pastate profesoriaus Vytauto Landsbergio iniciatyva pakabintas nuotraukas apie rusų kariuomenės žvėriškumus Čečėnijoje. EP atsakas į pernykštę Rusijos agresiją Gruzijoje buvo skystas, Europarlamento pastangos ES energetinei priklausomybei nuo Rusijos naftos ir dujų susilpninti – kol kas tik „popierinės“. EP net neišdrįso oficialiai sulyginti sovietų ir Vokietijos nacionalsocialistų nusikaltimų žmoniškumui. Kokia nauda sovietų okupacijos žalos atlyginimo iš Maskvos metų metus nesulaukiančiai Lietuvai iš tokio „politiškai korektiško“ Europarlamento, jeigu jam „lytinių mažumų“ teisės gerokai svarbesnės už mažų tautų ir valstybių, kurioms grasina didelės agresyvios šalys, likimus?“
B.VĖSAITĖ: „Tiek Europos Parlamentas, tiek ir ES Komisija visų pirma yra taikos sargybiniai. Pernai rugpjūčio mėnesį EP kartu su kitomis ES institucijomis stengėsi, kad Rusijos konfliktas su Gruzija nesiplėstų. ES santykiai su Rusija per šią EP kadenciją įgavo naują pobūdį. Bendrija susitarė dėl vieningos laikysenos derantis su Maskva energetiniais klausimais. Žinoma, kartais tikrovė būna kitokia nei šis įsipareigojimas. Bet vis dėlto žengiama teisingesniu keliu“.
A.ENDRIUKAITIS: „EP administracijos poelgis su Rusijos karo nusikaltimus Čečėnijoje įamžinusiomis nuotraukomis tik patvirtino, kad ES nesiliauja pataikavusi Kremliui. Koks nors Maskvos pareigūnas paskambino į EP būstinę, pareikalavo pašalinti nuotraukas, sukabintas Europarlamento priemenėje, ir Kremliaus ultimatumas žaibiškai buvo įvykdytas. Vadinamasis kvestorius (EP parodų organizatorius), vengrų europarlamentaras socialistas, buvęs komunistas Sabolčas Fazakašas (Szabolcs Fazakas) įsakė uždangstyti „nemalonias“ nuotraukas, o paskui jas apskritai išnešti į sandėlį. Jo nuomone, fotografijos buvo “trikdančios ir prieštaravo parlamento taisyklėms“.
Šiandieninėje Europos Sąjungoje vieno homoseksualo “diskriminacijos“ bylą nagrinėja visų pakopų teismai, „lytinių mažumų“ aktyvistų teises gina advokatų armijos. O 200 tūkstančių išžudytų čečėnų ir milijonas sunaikintų tibetiečių Europos Parlamentui – tik pasenusi statistika...“
„ŪP“: „Bendrąją ES žemės ūkio politiką kuria Europos Komisija, atsižvelgusi į didžiųjų ES šalių (Vokietijos, Prancūzijos) vyriausybių nuomonę. Europos Parlamento pastabos dėl ES biudžeto (taigi ir jo dalies, skiriamos žemės ūkiui), - vis dėlto tik rekomendacinės. Paaiškinkite, kodėl Lietuvos ūkininkai turėtų labai aktyviai balsuoti birželio 7 d., jeigu iš Europos Parlamento jiems nėra jokios naudos?“
B.VĖSAITĖ: „Suskaičiavus visas ES biudžeto lėšas, skiriamas Bendrijos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, paaiškėtų, kad vienai Europos Sąjungos karvei tenka 2,5 euro, o ES statistiniam studentui – tik pusė euro. Kas jau kas, bet ūkininkai šalies naryste Europos Sąjungoje turėtų būti labai patenkinti“.
A.ENDRIUKAITIS: „Gal ES ūkininkai laimingi ir „lygūs“, bet vokiečių, prancūzų, olandų žemdirbiai, gaunantys trigubai didesnę ES paramą nei jų kolegos lietuviai, tiek pat kartų „lygesni“ ir laimingesni už mūsiškius“.
Debatų vedėjas – „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Europos Parlamento pastatas Strasbūre kaip du vandens lašai panašus į olandų dailininko Piterio Breigelio (Pieter Bruegel) vyresniojo nutapytą biblinį Babelio bokštą, kurio statytojus Dievas nubaudė, atėmęs iš jų galimybę susišnekėti.
