Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
„Nepaisant to, kad išorėje mes galbūt vis dar atrodome kaip silpna sąjunga, tačiau viduje jau yra įvykęs gana nemažas suartėjimas. Rusija padėjo surasti bendrą kalbą ne tik tarp valstybių narių ir jas pažadinti, tačiau padėjo rasti bendrą kalbą ir su JAV. Mes palikome užmarštyje nesutarimus dėl žvalgybos skandalo, dėl Snowdeno aferos, dėl A. Merkel telefoninių pasiklausymų. Šiandien santykiai tarp Briuselio ir Vašingtono yra kaip niekad artimi. Šiuo atžvilgiu galime padėkoti prezidentui Putinui, kad transatlantinis ryšys yra toks stiprus.“, – sako Europos Parlamento primininko patarėjas rytų politikos klausimais Arnoldas Pranckevičius.
Pokalbis su šiuo su jaunu lietuviu, nuosekliai kylančiu tarptautinės karjeros laiptais – laidoje „Dėmesio centre“.
– Pone Pranckevičiau, ar pats galite suskaičiuoti, kiek kartų per pastaruosius kelerius metus lankėtės Ukrainoje?
– Tikrai bandžiau ir suskaičiavau, kad iš viso lankiausi 40 kartų.
– Žinoma, susitikinėjote ne kartą tiek su tuometiniu prezidentu V. Janukovyčiumi, tiek su tuo metu kalinta buvusia Ukrainos premjere J. Tymošenko, ar ne?
– Be jokios abejonės. Mūsų specialios misijos darbas būtent ir buvo J. Tymošenko byla ir kitų politinių kalinių klausimas. Vyko derybos su prezidentu Janukovyčium ir premjeru Azarovu dėl teisės ir rinkimų reformų siekiant panaikinti kliūtis Ukrainai pasirašyti asociacijos sutartį Vilniuje. Tai buvo mūsų pradinis darbas ir pradinė užduotis.
– Jūs pastaraisiais mėnesiais nuolat dalyvaujate įvairiuose forumuose ir konferencijose Europoje, JAV, kur vakarų auditorijai pristatote įvykių Ukrainoje vertinimą ir analizę. Nemažai užsienio politikos ekspertų mano, kad ES taikomos sankcijos Rusijai yra per švelnios ar net juoką keliančios. Kaip jūs pats manote?
– Kritika, kad sankcijos yra per švelnios ar per lėtos yra teisinga. Tačiau reikia suprasti, kokia sudėtinga yra Europos Sąjunga. Tai nėra viena veikėja – tai yra 28 valstybės narės, trys institucijos. Yra labai daug skirtingų ekonominių, energetinių interesų. Žinant visų institucijų kompleksiškumą ir kaip ilgai užtrunka sprendimai, tai greitis šiuo atveju yra gana įspūdingas. Dirbu Briuselyje jau aštuonerius metus. Tai yra milžiniškas laivas, kuris juda labai lėtai, tačiau kai pradeda judėti, juda kryptingai. Kita vertus, labai svarbu žinoti, kad vyksta didelė koordinacija tarp Briuselio ir Vašingtono. Visos sankcijos yra koordinuojamos. Kai Vašingtonas sankcijomis bando paliesti būtent artimiausius žmones Putino aplinkoje, ES pasirinko paliesti būtent tuos vykdytojus „ant žemės“. Konkrečiai – Rytų Ukrainoje ir Kryme.
– Kaip jūs pats manote, tos sankcijos turi poveikį?
– Kiekviena sankcija skirta tiek bausti, tiek bandyti atgrasyti. Bausmės požiūriu – bausmė yra, nors ir simbolinė. Tačiau atgrasymo ir Rusijos sulaikymo prasme sankcijos yra neveiksmingos. Taip yra turbūt ir dėl to, kad kaina, kurią Putinas yra pasiruošęs sumokėti, yra gerokai didesnė negu mes galime sukelti. Jo tikslas yra didesnis negu ta kaina, kurią sukelia šiandieninės sankcijos. Labai sunku sulaikyti ar atgrasyti veikėją, kuris nesielgia racionaliai ir kuris neapskaičiuoja savo veiksmų kaip tai daro Vakarų lyderiai.
– Kuo jūs aiškinate tą delsimą ar neryžtingumą?
– Kaip jau minėjau – labai skirtingos ekonominės realijos atskirose šalyse ir skirtingi interesai. Tačiau svarbu pažymėti, kad tai, kas vyko prieš tris mėnesius ir tai, kas vyksta dabar labai suartino Berlyną, Paryžių, Londoną, Baltijos šalis, Lenkiją ir kitas valstybes. Nepaisant to, kad išorėje mes galbūt vis dar atrodome kaip silpna sąjunga, tačiau viduje jau yra įvykęs gana nemažas suartėjimas. Rusija padėjo surasti bendrą kalbą ne tik tarp valstybių narių ir jas pažadinti, tačiau padėjo rasti bendrą kalbą ir su JAV. Mes palikome užmarštyje nesutarimus dėl žvalgybos skandalo, dėl Snowdeno aferos, dėl A. Merkel telefoninių pasiklausymų. Šiandien A. Merkel su B. Obama Vašingtone būtent kalbasi apie Ukrainą. Šiandien santykiai tarp Briuselio ir Vašingtono yra kaip niekad artimi. Šiuo atžvilgiu galime padėkoti prezidentui Putinui, kad transatlantinis ryšys yra toks stiprus.
– Europiečiai supranta, kokia yra Rusija ir koks yra jos prezidentas?
– Manau, kuo toliau, tuo labiau supranta. Vis labiau darosi aišku, kas yra Putinas ir koks jo politikos tikslas. Kita vertus, reikia pastebėti, kad dar ne visi iki galo supranta, kad tai nėra vien tik regioninis konfliktas ar asmeninis Putino kerštas dėl Janukovyčiaus nuvertimo. Trūksta suvokimo, kad tai kur kas didesnė problema, daug didesnis geopolitinis iššūkis visai ES ir Europos saugumo architektūrai. Dar reikia dirbti, kad visi suprastų realią situaciją ir realią grėsmę.
– O kokios to priežastys? Ar vien ekonominės, kaip minėjote, ar yra kitų, pavyzdžiui, asmeniniai santykiai, simpatijos, kurios buvo kuriamos dešimtmetį?
– Visa tai ir geravališkas požiūris. Vis dėlto ES yra grįsta kompromisų ir konsensuso dvasia, todėl į visas partneres žiūri iš tos pozityvios pozicijos. Turbūt per tuos 24 metus užmiršome, kad mūsų galvose Šaltasis karas seniai mirė, tačiau Rusijos galvoje tas karas niekada nemirė. Rusijos strateginiai dokumentai visuomet NATO ir ES įvardijo kaip jai priešiškas iniciatyvas.
– Jūs nuolat bendraujate su Ukrainos pareigūnais, ko jie labiausiai tikisi iš ES?
– Iš ES turbūt labiausiai galima tikėtis paramos. ES politika šiandien vyksta trimis „takeliais“: visų pirma, konflikto deeskalacija, antra – Rusijos sulaikymas ir atgrasymas ir trečia – pagalba Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai. Sakyčiau, trečiajame „takelyje“ ES gali būti pati sėkmingiausia. Tai yra tai, ką mes darome geriausiai – 11 mlrd. eurų parama, vizų liberalizavimo susitarimas ir pagalba reformoms. Man atrodo, Ukrainoje be konflikto padarinių reikia spręsti ir gilumines priežastis kodėl kilo Maidanas ir kodėl šalis yra tokioje krizėje.
– Ar gali įvykti taip, kad ES anksčiau ar vėliau, jeigu konfliktas nesispręs, imtųsi ekonominių sankcijų? Ar tai sprendimas, kur susitarimo pasiekti neįmanoma? Turiu omenyje rimtas sankcijas. Tokias kaip prekybos ribojimą, gamtos išteklių ribojimą.
– Manau, kad viskas yra įmanoma. Prieš du mėnesius buvo neįsivaizduojama, kad ES bet kada imsis tikslinių vizų ir bankų sąskaitų įšaldymo. EP jau penkis kartus yra išleidęs rezoliuciją dėl Magnickio mirties ir raginęs valstybes nares įvesti tikslines sankcijas už žūtį atsakingiems pareigūnams. Tai neįvyko. Iki šiol atrodė, kad bet kokios sankcijos prieš aukštus Rusijos pareigūnus yra tabu. Tačiau šiandien tai jau nebėra tabu, tai yra realybė. Trečiasis paketas, apie kurį kalbame – būtent ekonominės sankcijos, tikslinės sankcijos energetikos įmonėms, bankams, ginklų embargo – jau yra paruoštas. Tos sankcijos jau yra padėtos ant stalo kaip užtaisytas ginklas, kuris bet kurią minutę gali būti panaudotas. Kol kas didžiausios valstybės, t.y. Vokietija ir Prancūzija, nėra nusprendusios uždegti žalią šviesą šioms sankcijoms, nes jos vis dar tiki, kad tokios sankcijos gali turėti tam tikrą atgrasymo paskirtį. Vis dar tikimasi, kad su Rusija galima susitarti taikiai. Tačiau jeigu ir toliau vyks konflikto eskalacija, Ukrainoje toliau bus daromos provokacijos, tikrai manau, kad valstybės narės privalės įgyvendinti trečiąjį (ekonominių sankcijų) paketą.
– Kokį jūs įsivaizduojate Rusijos veidą tarptautinėje politikoje net ir tuo atveju, jeigu šis konfliktas būtų išspręstas civilizuotai?
– Manau, kad Rusija jau prarado labai daug. Ji prarado tarptautinę reputaciją. Matome, kad Rusija yra visiškai izoliuota Jungtinėse Tautose – ją iš 200 palaikė tik 11 šalių. Netgi Kinija susilaikė. Buvome susitikę su Kinijos prezidentu ir jis išreiškė gilų nerimą, kad Rusija iš pagrindų sukrėtė tarptautines normas, ypač teritorinio vientisumo ir integralumo normas, kurios labai svarbios ir šventos pačiai Kinijai. Rusija jau sudegino labai daug kortų. Šiuo atžvilgiu ji jau jaučia sankcijų pasekmes, tačiau svarbiausia – ilgalaikės pasekmės. Jos pasirodys tarptautinių rinkų praradimu, kapitalo išėjimu. Tai gali sukelti labai rimtas pasekmes visai Rusijos ekonomikai. Nors Putinas šiandien galvoja, kad laimėjo taktinį karą dėl Krymo ar rytų Ukrainos, tačiau labai realu, kad strateginį karą jis pralaimi.
– Vienas iš Putino tikslų, akivaizdu, yra, kad neįvyktų Ukrainos Prezidento rinkimai gegužės 25-ąją. Jūsų nuomone, ar yra pagrindo nerimauti, kad tie rinkimai iš tikrųjų neįvyks?
– Manau, tai yra didžiulė grėsmė. Šis mėnuo yra kritinis. Labai blogai ir tai, kad Ukrainos prezidento rinkimai sutampa su Europos Parlamento rinkimais. Žinoma, simboliškai tai yra labai gražu, tačiau visos Europos sostinės yra susikoncentravusios į Europos rinkimus. Tai yra laikotarpis kada tikrai galimos įvairios provokacijos ir įvairūs nemalonūs siurprizai.
– Turbūt sutiksite, kad kol kas stebint iš šalies, Ukrainos valdžios atstovai yra vieni ir nesusitvarko?
– Žinoma, kad yra daug chaoso ir nesusitvarkymo. Tačiau tuo pačiu sunku tikėtis iš žmonių, kurie tris mėnesius šalo Maidano aikštėje ir paklojo tokią didžiulę žmogišką auką, kad jie galėtų greitai, per keletą dienų perimti valstybę efektyviai ir iš aikštės kovos pereiti į geopolitinį kovos lauką. Juo labiau, kad čia reikia kovoti su pačiu didžiausiu priešu – V. Putino Kremliumi.
– Lietuvoje irgi vyks Europos Parlamento rinkimai. Ypatingai didelio šaršalo čia nėra. Nuoširdžiai, ar jūs pastebite ir girdite Lietuvos parlamentarus Briuselyje?
– Tai labai individualus klausimas. Kiekvienas parlamentaras turi skirtingą darbo pobūdį ir veiklą, todėl skirtingai yra ir matomi. Ir tikslai jų yra skirtingi. Tačiau bendrai vertinant lietuviai tikrai yra matomi. Žinoma, sunku tikėtis, kad praėjus tik dešimt narystės ES metų mes būtume tarp lyderiaujančių ar europinės politikos formuotojų. Žinoma, kol kas to nėra, tačiau tikiuosi, kad neužilgo bus. Kita vertus, noriu pažymėti, kad Lietuvos sėkmė pirmininkaujant buvo tikrai pastebėta ir įvertinta. Manęs ne vienas kolega klausė, kiek Lietuvoje gyvena žmonių. Kai pasakiau, kad turime vos tris milijonus gyventojų, jei labai nustebo. Jie manė, kad bent 10-15 milijonų gyventojų Lietuva turi. Lietuva buvo labiau matoma ir pastebima savo dydžio akivaizdoje.
– O jūsų paties politinė karjera. Yra kažkokie didesni siekiai, kur save projektuojate? Galbūt planuojate grįžti į Lietuvą? Juk vos baigęs universitetą dirbote Prezidento V. Adamkaus patarėju.
– Ta patirtis buvo viena įdomiausių ir prasmingiausių. Iki šiol prisimenu Prezidentą Adamkų su didžiule pagarba ir vertinu jį kaip vieną svarbiausių mano politinių mokytojų, ir moralinės politikos įkvepėjų. Lietuva visada buvo, yra ir liks mano širdyje. Nesu užvėręs kelio grįžti į Lietuvą. Kol kas tikrai visais įmanomais būdais bandžiau save išreikšti EP. Kol esu reikalingas ir kol manyje mato tam tikrą pagalbą, esu pasiruošęs padėti, tačiau taip pat visuomet esu pasiruošęs grįžti į Lietuvą.
