Žygis „Aplink Lietuvą“ jau įgavo pagreitį: ištvermingieji motokrosininkai galutinai prisitaikė prie važiavimo pasieniais sąlygų, neskausmingi griuvimai tapo kasdienybe ir nebesureikšminami, o komandinis važiavimas kuria vis didesnius įspūdžius.
Kliūtys įveikia net labai patyrusius
Vos startavus nuo Rusnės miestelio,pradėjo gesti vienas motociklas. Nepaisant to, jog iš vakaro enduristams buvo suteikta profesionali technikos patikra, Motopramogos komandai teko sustoti ir pagelbėti komandos narei Emilei sutvarkyti motociklą. Gedimus nesunkiai pavyko pašalinti ir kolona judėjo toliau. Šįkart poilsio taškas - Suvalkija, Vištyčio miestelis.
Važiuoti teko ypatingai smėlingais keliais, tačiau trasa driekėsi pro atviras teritorijas, todėl motokrosininkai galėjo gėrėtis gražiais gamtos vaizdais. Važiuojant smėlynais, prasidėjo keblumai - diskomforto „pažėrė“didelis dulkių kiekis. Prie Motopramogos komandos prisijungė klaipėdiečiai, todėl padidėjus kolonai, teko nuolat koncentruotis į saugios distancijos išlaikymą, o judėjimo tempas labai sumažėjo.
Diena neapsiėjo be lengvų motokrosininkų traumų - buvo nemažai kritimų, stengiantis įveikti kelyje pasitaikiusias kliūtis. Sunku buvo keliauti vienai komandos merginai, kuri dar kelionės pradžioje susižeidė petį: važiuojant tapo labai sudėtinga valdyti patį motociklą.
Net ir labiausiai patyrusį komandos narį parklupdė kelyje per Panemunės pievas besidriekianti kelionės trasa.
„Jo motociklas yra pakankamai sunkus, ir galiniu ratu pataikęs į provėžą, enduristas nesuvaldė transporto priemonės. Kadangi motokrosininkas važiavo pakankamai greitai, griūdamas dar pačiuožė maždaug 15 metrų.
Tačiau rimtai nesusižalojo: atsipirko keliomis mėlynėmis ir lengvais sumušimais, motociklui sugadinta variklio apsauga, nutrūko duslintuvo laikiklis. Tačiau tokios nelaimės enduristams – įprastas reikalas“, – įspūdžiais dalijose APL'o keliautojai.
Asfaltuota trasa – nei įspūdinga, nei ekonomiška
Važiuodami pasienio teritorijomis, enduristai jau spėjo susidurti su įvairiomis trasoje pasitaikiusiomis kliūtimis. Šįkart labai įsiminė susidūrimas su pelkėta vietove. „Mes tiesiog įklimpome. Nors iš pirmo žvilgsnio neatrodė, jog važiuojame į klampią vietą. Bandėme perkelti motociklus, tačiau buvo „bergždžias reikalas“: po didelių pastangų supratome, jog racionaliau bus grįžti atgal t. y. išsukti iš kelio ir pravažiuoti patikimesne atkarpa“, – pasakojo komandos narys Edvardas.
Kalbantis pavyko sužinoti, jog brautis pievų ir miškų takais enduristams yra kur kas mieliau, nei važiuoti asfaltu. „Asfaltuota trasa – visų pirma nepatraukli ir labai neekonomiška, kadangi stipriai dyla motociklo padangos. Važiuoti pievomis, siaurais laukų, miškų keliukais yra daug įdomiau. O ir motociklo vėžės nepadaro gamtai jokios žalos“.
Motokrosininkams talkino mažieji smalsuoliai
Keliaujant link Suvalkijos, galvas pasukti privertė kelią pastojęs ežeras. Enduristų komandai besvarstant, kaip geriau apvažiuoti ežerą, pagalbos ranką ištiesė du mažamečiai, šalimais esančios gyvenvietės, vaikai. Mažieji smalsuoliai parodė nedidęlį tiltelį per kanalą, kuriuo sėkmingai persikėlė Motopramogos komanda.
„Nelikome skolingi – padėkojome ir pavaišinome vaikus šokoladu“, – juokėsi enduristai.
Enduro kelionių važiavimo etika
Keliaujant motociklu natūraliai sunku suvaldyti norą palenktyniauti. Enduro žygiuose tokie reiškiniai neįprasti.
„Enduro važiavime lenktynių nėra: kiekvienas kolonoje turi savo vietą. Nebent reikia ką nors svarbaus pasakyti, tokiu atveju pasiveji priekyje važiuojantį. Vedlys rodo sutartinius ženklus, jei artinamasi prie kliūties.
Iškeldamas ranką jis įspėja apie laukiančius sunkumus. Tą patį manevrą pakartoja iš paskos važiuojantis enduristas ir taip vorele, įspėjimas pasiekia paskutinį kolonos motokrosininką“, – apie važiavimo etiką atviravo APL,o motociklininkai.
Vištyčio miestelį žygio „Aplink Lietuvą“ motokrosininkai pasiekė maždaug pusę 9 vakaro laiku.
