Šis interviu yra žurnalistės Lauros Šaulytės parengto interviu ciklo „Šiek tiek daugiau nei žurnalistika“ trečioji dalis. Interviu ciklas supažindina su žmonėmis, kurie užsiima pilietine žurnalistika nebūdami profesionalūs žurnalistai - jie imasi pilietinių iniciatyvų, kuria blogus ir juose pateikia savo komentarus visuomenei aktualiomis temomis.
Emilis Dambauskas - aktyvus Lietuvos Respublikos pilietis ir kovotojas už demokratiją. 27 metų amžiaus programuotojas turi savo blogą ir teigia, kad pilietinės akcijos gimsta internete. E. Dambauskas kartu su keliais žmonėmis internete pradėjo judėjimą prieš Rolandą Paksą „Už Prezidentūrą, dirbančią Lietuvai“, o šiuo metu smarkiai priešinasi elektroninio balsavimo koncepcijai.
- Kodėl pradėjote rašyti blogą?
- Savo tinklalapį turiu jau seniai - nuo 1997 m., o blogą pradėjau rašyti, nes neatlaikiau draugų spaudimo. Visi ėmė kurti blogus, taigi teko ir man. Blogas yra patogus būdas skelbti naujienas, kaupti informacijos archyvą, perduoti naujienas kitiems.
- Kodėl, būdamas programuotojas, taip aktyviai rodote pilietinę iniciatyvą?
- Viskas prasidėjo nuo judėjimo prieš Rolandą Paksą. Anksčiau dalyvavau visuomeninėje veikloje, įvairiose organizacijose, o šis judėjimas gimė internete - pokalbių programoje IRC. Ten susipažinau su žmonėmis, kurie organizavo šį judėjimą ir pamačiau, kad jiems reikia pagalbos. Patekau į šį sūkurį visiškai atsitiktinai ir papuoliau ant bangos. Tiesiog pastebėjau, kad Tėvynėje vyksta įvairūs dalykai ir kad prie jų reikia prisidėti. Supratau, kad reikia pilietinio įsitraukimo.
- Kuo blogai prisideda prie pilietinės žurnalistikos kūrimo?
- JAV kartais kyla dideli skandalai dėl to, kas parašoma bloguose. Manau, kad ir Lietuvoje taip bus. Štai LNK skandaliukas su 25 kadru reklamose, man atrodo, kilo bloguose. Pirmiausia apie tai perskaičiau bloge, o po savaitės ėmė skelbti ir žiniasklaida.
Jei tiriamosios žurnalistikos esmė yra atskleisti kažkokius faktus, tai tą patį daro ir blogeriai. Jie rašo ir apžvalgas, ir komentarus, ir tyrimus daro. Blogai yra lyg žurnalistikos atmaina. Tik čia iškyla problema dėl žodžio laisvės ir etikos - ką galima viešinti ir ko ne. Blogas yra tarsi įrankis pilietinei žurnalistikai kurti, bet jis tuo pačiu ir formuoja kuriamą aplinką.
- Kokių blogų trūksta Lietuvoje?
- Gerų blogų trūksta, ypač teminių. Man būtų įdomu, jeigu žmonės daugiau rašytų apie programavimą, norėtųsi padiskutuoti įdomiomis temomis. Trūksta politinių blogų, ypač pačių politikų. Jie dar nesupranta, kad laikas tam jau atėjo. Žinau iš viso keturis politikus, kurie turi blogus, bet tik dviejuose iš jų galima užsisakyti naujienas. Manau, kad jiems tiesiog kažkas pardavė viešųjų ryšių sprendimą. Manau, kad tokių blogų ateityje atsiras daugiau, dabar jie tiesiog atrodo nesuderinami su politiko darbu.
Dar trūksta bendrų blogerių projektų, nes asmeninių interneto dienoraščių ir taip jau daug. Tiesiog būtų įdomu taip susirasti bendraminčių. Kai visi suvoks, kad blogą susikurti labai paprasta, jų turėtų atsirasti.
- Kokią įtaką blogai daro Lietuvos visuomenei?
Blogai keičia visų šalių visuomenes, pavyzdžiui JAV. Blogai nulygina viršūnes - nutupdo ant žemės televiziją, laikraščius ir pakelia iš apačios žmones. Prieš kelerius metus girdėjau, kad Irane demokratija ir žodžio laisvė išlenda į paviršių tik per blogus, nes ten viskas yra griežtai cenzūruojama. Žinoma, blogai gali skleisti ir propagandą.
- Kokie blogų privalumai prieš tradicinę žiniasklaidą?
- Svarbiausia - asmeninė atsakomybė. Blogas yra labai asmeniškas. Tu rašai ir po to pasirašai vardu ir pavarde arba tik slapyvardžiu. Visi žino, kas parašė vieną ar kitą nuomonę, su tuo žmogumi galima diskutuoti. Internetas palengvina žmonėms sąlygas užsiimti pilietine veikla. Be jo nebūtų įmanoma operatyviai keistis informacija, bendrauti su keliais žmonėmis iš karto.
- Kaip kilo idėja taip aktyviai agituoti prieš elektroninį balsavimą?
- Domiuosi informacinėmis technologijomis ir pastebėjau, kad internetinis balsavimas kitose šalyse sukelia skandalus - JAV, Olandijoje. Tai prasilenkia net su sveiku protu. Dažniausiai elektroniniam balsavimui kuriamos technologijos neužtikrina jo saugumo. Kai visi taip entuziastingai puolė remti internetinį balsavimą, sugalvojau tam pasipriešinti. Per naktį parašiau nuomonę, kurioje išdėsčiau visus argumentus, kodėl internetinis balsavimas negali užtikrinti skaidrumo ir demokratijos. Manau, kad Seimo patvirtinta koncepcija yra visiška netvarka - tai tarsi demokratijos pardavimas.
Kadangi daug prirašiau, visi ėmė manimi remtis, o taip trūksta aktyvių šalininkų. Kartais pavargstu kovoti, bet kadangi jau pradėjau, tai reikia ir tęsti.
- Manote, kad vienas ar keli žmonės bendraudami internete gali pasiekti konkrečių rezultatų?
- Aš tai aiškiai pamačiau Rolando Pakso skandalo metu. Branduolys kovojančių „prieš“ buvo iš penkių žmonių, dar keli mus palaikė. Mes sugalvodavome idėjas, o veiksmas vystėsi natūraliai. Mus palaikė žurnalistai, galėjome reikšti savo mintis visuomenei, o ši mus irgi rėmė. Nemanau, kad pilietinė veikla yra beprasmiška. Kažką pakeisti gali ir susibūrę keli studentai ir moksleiviai. Žinoma, reikia kitų pagalbos ir šiek tiek pinigų. Bet jei esi įsitikinęs tuo, ką darai, gali daug ko pasiekti.
