„Jie ne žmonės, jie – išsigimėliai“, – apie Norvegijoje sutiktus tėvynainius sako duoklės nesutikęs mokėti ir už tai subadytas Mantas Samulionis. Norvegijoje geresnio gyvenimo ieškojęs iš Panevėžio regiono kilęs Mantas tvirtina pasimokęs užsienyje nepasitikėti net lietuviais.
Norvegijoje geresnio gyvenimo ieškojęs iš Panevėžio regiono kilęs Mantas tvirtina pasimokęs užsienyje nepasitikėti net lietuviais.
Iš Panevėžio regiono kilęs vaikinas prieš kelias dienas išleistas iš Šiaurės Norvegijos Mo i Rana miestelio ligoninės glaudžiasi motelyje, verčiasi iš bedarbio pašalpos ir gydosi sužalojimus. Du sulaužyti šonkauliai, gausybė durtinių žaizdų, veidą, rankas ir visą kūną nusėjusios kraujosruvos. Tai kaina, kurią Mantas sumokėjo už tai, kad statybose triūsdavęs po 12–13 valandų per dieną nesutiko lietuvius reketuojantiems tautiečiams kas mėnesį atiduoti 4000 litų.
Per vieną naktį tie patys užpuolikai be skrupulų sugebėjo peilius suvaryti ir dar dviem lietuviams, Manto kolegoms.
Tautiečius vergais paversti bandę banditai neturėtų išsisukti. Jų gauja sulaikyta, jiems gresia deportacija į Lietuvą ir vietoj planuoto staigaus bei lengvo praturtėjimo – kalėjimas tėvynėje.
O nedaug trūko, kad brutalūs nusikaltėliai triumfuotų – iš pradžių pareigūnams pasakojęs išgalvotą istoriją apie užpuolimą gatvėje, paskui M. Samulionis ryžosi atskleisti Norvegijos policijai tikrąją tiesą apie juodąją emigrantų iš Lietuvos gyvenimo pusę.
Atvažiuodavo tvarkyti „reikalų“
M. Samulionis emigracijoje skaičiuoja devintus metus. Vaikinas dirbo Olandijoje, vėliau Airijos mėsos fabrike aukšto slėgio aparatu plovė įrenginius ir svarstė išvažiuoti į Norvegiją – ten tikėjosi daugiau uždirbti.
Manto planus paskubino pažįstamo alytiškio M. D. skambutis. M. Samulionis buvo pasiūlytas darbas Norvegijos Šiaurėje, nedideliame, vos 19 tūkst. gyventojų teturinčiame Mo i Rana miestelyje.
Taip Mantas įsidarbino norvego valdomoje statybos įmonėje, kurioje triūsė išskirtinai lietuviškas kolektyvas – 28 lietuviai, dauguma atvykusių iš Alytaus.
Pradžia M. Samulioniui žadėjo geresnį gyvenimą nei Airijoje. Vaikinas apsigyveno name kartu su kolegomis, atlyginimas į rankas siekė apie 25 tūkst. kronų, tai yra apie 14 tūkst. Lt.
Tačiau nespėjęs prasigyventi Mantas sulaukė savo „geradario“. Prisistatęs M. D. pareikalavo duoklės už surastą darbą – 9000 kronų.
„Gal dar pateisinčiau vienkartinį mokestį už paslaugą, bet kodėl per dieną dirbdamas po 13 valandų kažkam kas mėnesį turėčiau atiduoti daugiau nei 4000 litų?“ – piktinosi M. Samulionis.
Vaikinas pasakoja taip ir nesupratęs, iš ko pragyvena jį į Norvegiją atsiviliojęs M. D. Statybose jo nematydavo, tik retkarčiais pasirodydavo „reikalų sutvarkyti“. Kokie tie „reikalai“, Mantas netruko perprasti. Jis įtarė tarp statybininkų M. D. turėjus savo patikėtinių. Tam, kad nesutinkančiųjų mokėti duoklės gyvenimus paverstų kone pragaru.
Manto žiniomis, duoklę reketininkams mokėjo ne vienas kolega.
„Grasinimų: „Mokėk arba bus blogai“ sulaukdavau kiekvieną mėnesį. Kiti mokėjo, nes drebėjo dėl Lietuvoje likusių savo šeimų. Aš šeimos neturiu, man nėra ko bijoti. Nė karto nesu mokėjęs. Kai skambindavo, neatsiliepdavau, kai siųsdavo trumpąsias žinutes, neatsakydavau“, – pasakojo vaikinas.
Liko be darbo ir be pinigų
Įtampa tęsėsi maždaug pusmetį. O tada įmonė buvo uždaryta. Mantas liko neatgavęs dalies atlyginimo. Vietoj pažado sumokėti vėluojantį uždarbį prieš Kalėdas darbdavys mestelėjo 1200 kronų.
Anot vaikino, tiek užtektų prasimaitinti savaitę. Vėliau teismas įmonei iškėlė bankroto bylą. Legaliai dirbęs M. Samulionis žino, kad anksčiau ar vėliau pinigus atgaus, tačiau jam svetimoje šalyje išgyventi reikia dabar.
Pastarieji mėnesiai Mantui Norvegijoje virto tikru košmaru: pinigų nėra, o pusmetį duoklės nesulaukiantys tautiečiai darėsi vis agresyvesni.
Kol naktį į kovo 2-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, emigrantą pažadino stiprus beldimas į duris.
Už jų stovėjo M. D. su Mantui nepažįstamu vyru. Vaikinui buvo liepta apsirengti, neva atsinešę butelį – kartu išgersiantys. Tačiau vaišės baigėsi nė neprasidėjusios.
Mušamo tautiečio negynė
Tą naktį M. Samulionis išgyveno pačią tikriausią egzekuciją. Iš jo paties sumeistrautos drabužių džiovyklos išplėšę metalinę koją atėjūnai dviese vaikiną puolė mušti kur pakliuvo. Netrukus vieno rankose sužibo peilis. Mantas įtaria, kad šį užpuolikai nusičiupo virtuvėje.
„Tyčiojosi kaip tik galėjo. Gyvulių niekas taip nedaužo. Peiliu badė bet kur. Kraujas plūste plūdo. Mušė dviese, ką aš vienas prieš du galėjau padaryti, kai su peiliu ir basliais“, – kraupaus susidorojimo akimirkas pamena M. Samulionis.
Vaikinas gyveno aštuonių kambarių name. Jame buvo įsikūrę lietuviai – statybininkai, Manto kolegos. Kruvinąją naktį visi lindėjo savo kambariuose, nė vienas neišdrįso ateiti sustabdyti siautėjančių užpuolikų.
„Visi girdėjo, kas vyksta už sienos, bet išsigandę tylėjo. Grįžęs iš ligoninės nuėjau į bendrabutį, sakau: kodėl jūs taip? Dabar visi gudrūs, o kai reikėjo padėti, tylėjot“, – atsakymo neranda vaikinas.
Anot jo, paskutinis dūris buvo į koją, žemiau pakinklio. Nežinia, kas sustabdė sužvėrėjusius tautiečius, tačiau Mantui buvo liepta nešdintis iš namų.
Išgelbėjo pakeleivinga mašina
Užpuolikai liko gerti, o vaikinas, sumuštas, subadytas, patraukė gatvėmis link ligoninės, esančios maždaug už kilometro.
„Atrodžiau baisiai, visas kruvinas, batai tiesiog skendo kraujyje. Pamatęs mašiną parkritau. Galvojau, jei nesustos, ligoninės nebepasieksiu“, – „Sekundei“ pasakojo emigrantas.
Jį leisgyvį į ligoninę nuvežė sustojusios motina su dukra. Iš karto į ligoninę prisistatė ir policijos pareigūnai.
M. Samulionis iš pradžių nenorėjo atskleisti, kas įvyko. Aiškino buvęs iš pasalų užpultas gatvėje. Vis dėlto vėliau vaikinas nusprendė netylėti.
„Niekada gyvenime dėl nieko nesiskundžiau, bet pagalvojau, kiek galiu tylėti, jei mane netgi bado. Tokius išsigimėlius reikia sustabdyti“, – ryžtingai nusiteikęs Mantas.
Gulėdamas ligoninėje jis išgirdo, kad paryčiais tie patys užpuolikai subadė dar du jo kolegas alytiškius. Tą pačią dieną nusikaltėliai buvo sulaikyti policijos. Kartu su Manto skriaudikais į areštinę pateko ir dar trys jų sėbrai, taip pat lietuviai. Jiems pareikšti įtarimai dėl sunkių nusikaltimų – be minėtų užpuolimų, dar ir narkotikų platinimu. Tiesa, vieną iš sulaikytųjų, anot Manto, M. D. tėvą, pareigūnams teko paleisti dėl įkalinimo vietų Norvegijoje stokos.
Linki būti deportuotiems
M. Samulionis ir kiti du nukentėjusieji iš ligoninės jau išleisti. Dėl patirtų sužalojimų Mantas dar ilgai bus nedarbingas. Kol gyja sulaužyti šonkauliai, jam sunku vaikščioti, gulėti, skauda net įkvepiant.
„Kai grįžau iš ligoninės, išsigandau: gal plaučiuose vanduo kauptis pradėjo, kad taip skauda. Vėl lėkiau pas gydytoją. Nuramino, kad tai dėl šonkaulių“, – pasakojo vaikinas.
Kol kas jis glaudžiasi motelyje ir ieško išsinuomoti būsto. Jo pajamos – Darbo biržos kas porą savaičių sumokama 2061 kronos pašalpa. Taupydamas emigrantas šiaip taip prasimaitina.
„Kol gulėjau ligoninėje, mano nuomotą kambarį apvogė. Net termometrą, gal 20-ies kronų tevertą, nuo lango nuplėšė. Ten tikrai negrįšiu“, – sako Mantas.
Dabar jis laukia teismo ir planuoja iš užpuolikų pareikalauti žalos atlyginimo. Kiek įvertinti patirtas kančias, M. Samulionis dar svarsto. Jis sako lietuviais užsienyje nebepasitikėsiantis.
„Pasiūlė darbą kaip draugui, o atvažiavus reketuoti pradėjo. Padariau klaidą, kad patikėjau tautiečiu ir išvykau iš Airijos. Būčiau ir dabar tebedirbęs mėsos fabrike“, – apgailestauja Mantas.
Vis dėlto dėl vieno emigrantas yra užtikrintas: grasinę, gąsdinę, o galiausiai subadę nusikaltėliai dabar jam nieko nebepadarys ir sulauks atpildo.
„Į laisvę jie tikrai ilgai nebeišeis. Bus deportuoti į Lietuvą, o Norvegijos sienos jiems užsidarys“, – neabejoja M. Samulionis.
Kalėjimas Norvegijoje – ne bausmė
Užsienyje nusikaltimus padarę lietuviai laisvės atėmimo bausmę anksčiau privalėjo atlikti ten, kur nusikalto. Dabar daugelis jų gali rinktis. Pasibaigus teismų maratonui ir sulaukę nuosprendžio jie gali būti perkelti į Lietuvos įkalinimo įstaigas.
Vakarų Europos valstybėse kalintys lietuviai dažniausiai nesiveržia į tėvynę. Kitų šalių kalėjimuose sąlygos nepalyginamai geresnės.
Tačiau teisės aktai leidžia įkalintą asmenį perkelti ir be jo sutikimo. Reikia tik abiejų valstybių susitarimo.
Prieš kurį laiką iš Norvegijos teisėsaugos pareigūnų pasigirdo nuomonių, kad norvegiškas kalėjimas lietuviams nėra bausmė, todėl neturi jokio prevencinio poveikio. Netgi atvirkščiai, ten jie susipažįsta su kitais nusikaltėliais, išmoksta užsienio kalbų ir jiems atsiveria galimybė organizuoti tarptautinius nusikaltimus. Kad nusikaltusiems lietuviams geriausia bausmė būtų siųsti kalėti į tėvynę, yra pasisakiusios ir Norvegijos lietuvių bendruomenės.
Vagys ir narkotikų platintojai
Šiaurės šalyse – Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose – užsieniečiai kalėjimuose sudaro apie 23 proc. visų įkalintųjų. Tarp bausmę atliekančių užsieniečių lietuviai vyrauja Norvegijoje ir Švedijoje.
Pagrindinis iš Lietuvos atvykusių nusikaltėlių „darbas“ užsienyje – narkotikų kontrabanda ir prekyba, vagystės, plėšimai.
Vis dėlto, Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo Andžejaus Roginskio nuomone, lietuviai nusikaltėliai dar nėra pats didžiausias Europos valstybių policijos galvos skausmas.
„Jokiu būdu nepasakyčiau, kad Europos valstybėse veikia tūkstančiai nusikaltėlių iš Lietuvos. Mes niekuo neišsiskiriame iš kitų valstybių sąrašo. Manau, kitų valstybių piliečiai padaro tiek pat, o kartais ir daugiau, nusikalstamų veikų. Yra valstybių, kurios Vakarų Europos policijoms yra daug didesnis galvos skausmas nei Lietuva“, – „Sekundei“ teigė A. Roginskis.
Anot jo, Skandinavijos valstybėse bendroje nusikalstamumo statistikoje užsienio piliečiai padaro iki 15 proc. nusikalstamų veikų, tarp tokių nusikaltėlių Lietuvos piliečių nėra daugiausia.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
