Jau nieko nestebina didėjantys išvykusųjų į užsienį laimės ieškoti skaičiai, bet ryškėja nauja tendencija – lietuviai vis dažniau kartu išsiveža ir savo vaikus.
Regionuose esančių švietimo įstaigų duomenimis, kasmet iš išvykusiųjų su tėvais į užsienį mokinių būtų galima sudaryti vieną vidutinio dydžio klasę. Deja, ne visuomet emigrantų adaptacija būna trumpa ir lengva, o po kelerių metų grįžimas į tėvynę taip pat sukelia daug keblumų: bendrojo lavinimo programų skirtumas, kuris dažnai lemia, kad mokinys grįžta į žemesnę klasę nei mokėsi užsienyje, atsiradęs kalbos barjeras, suprastėja skaitymo ir rašymo įgūdžiai lietuvių kalba ir t.t.
Psicholingvistai tyrimai atskleidžia, kad vaikai nuo 5 iki 9 metų nesunkiai išmoksta antros ar trečios užsienio kalbos ir šis procesas vyksta labai natūraliai, vaikui nereikia įdėti tiek daug pastangų, kiek užsienio kalbos išmokimas reikalauja iš vyresnio amžiaus vaikų ar suaugusiųjų. Nemažai komentarų ir pašaipų sulaukia moksleiviai iš užsienio sugrįžę tęsti mokslų ar studijuoti į Lietuvą, mat svetimos kalbos akcentas net tik atkreipia aplinkinių dėmesį, bet „signalizuoja“ aplinkiniams, kad šalia jų yra „kitoks“ žmogus.
Į užsienį vaikus vežasi „aklai“
Į klausimą, ar daugėja žmonių, kurie išvyksta iš Lietuvos ir pasiima kartu vaikus, Tarptautinės migracijos organizacijos biuro Vilniuje vadovė Audra Sipavičienė sakė: „Emigracija tarsi jaunėja, nes vis daugiau tėvų kartu su savimi išsiveža ir vaikus. “
Apie tai, ar žmonės domisi švietimo perspektyvomis ir švietimo įstaigų nuostatais užsienyje, pašnekovė sakė: „Sulaukiame labai įvairių klausimų, tiesa, ne į visus juos galime atsakyti. Žmonės domisi, kaip vaikui užsienyje surasti darželį ar kokius formalumus reikia atlikti, norint jį užrašyti į mokyklą. Prieš pora metų veikė migracijos informacijos centras, dabar, deja, šios veiklos vykdyti negalime. Įdomi tendencija yra tai, kad išvykti iš Lietuvos masiškai besiruošiantys žmonės daugiau domisi kitais dalykais ir tik nedidelė dalis besikreipiančiųjų norėjo gauti informacijos apie švietimo įstaigas.Dažniausiai lietuviai į mūsų organizaciją kreipiasi tuomet, kai nutinka koks nors nesusipratimas, pavyzdžiui kyla problemų vaiką registruojant į mokyklą.“
Moters teigimu, tėvai taip pat dažnai domisi, kokių dokumentų reikia, norint, kad vaikas galėtų sėkmingai mokytis užsienyje.
Sugrįžta svečio teisėmis
Kalbėdama apie į užsienį su vaikais išvykusių emigrantų problemas, pašnekovė teigė: „Tėvai neįvertina, kokia sunki adaptacija naujoje vietoje gali būti jų atžalai, o dar pasitaiko atvejų, kad vaikus išsiveža, jie sunkiai adaptuojasi, o po kurio laiko tėvai nusprendžia sugrįžti į Lietuvą. Tuomet vaikas išgyvena dar didesnį stresą. Grįžimas į tėvynę yra sudėtingas jau vien dėl to, kad vaikai grąžinami į visai kitokią terpę negu jie tikisi. Stresą sukelia grįžimas į žemesnę klasę ar per keletą metų atsiradęs kalbos barjeras.“
Specialistės teigimu, tokia šeima susiduria su daugybe psichologinių problemų.
A. Sipavičienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad šeimose, kurių vienas iš narių ilgą laiką būna išvykęs ar gyvena užsienyje, atsiranda tam tikras susvetimėjimas: „Dažnai ilgą laiką nebuvęs namuose, užsienyje uždarbiavęs tėtis priimamas į šeimą kaip svečias, o ne kaip šeimos narys, tai sukelia tam tikrą destabilizaciją“, – teigė moteris.
Pasak pašnekovės, emigruoti nusprendę tėvai dažniausiai galvoja tik apie ekonominę naudą ir neatsižvelgia į vaikų interesus. „Jei vaikui pavyksta puikiai adaptuotis kitoje šalyje, tuomet ypač didelį stresą kelia sugrįžimas. Tėvai turi labai aiškiai aptarti situaciją su vaiku. Dažnai jie, įsikūrę kitoje šalyje, patys išeina dirbti, o vaiką palieka vieną, juk reiktų pagalvoti apie draugus, kitą veiklą. Tėvai turėtų pasidomėti vaiko pasiekimais mokykloje, pasirūpinti reikiamais dokumentais“, – kalbėjo A.Sipavičienė.
Reakcija į pokyčius – stresas ir agresija
Mykolo Romerio universiteto psichologijos katedros doktorantė Rasa Pilkauskaitė-Valickienė
apie tai, kokie požymiai rodo, kad vaikas patiria stresą, sakė: „Požymių gali būti įvairių. Vieni gali būti aiškiai visų pastebimi, kiti gali būti pastebimi tik daliai žmonių, tarkim tik geriausių draugų ar tėvų, kiti požymiai gali būti išoriniams žmonėms nežinomi arba itin maskuojami, slepiami. Vaiko patiriamas stresas gali sukelti elgesio, emocijų pokyčius, gali turėti poveikį moksleivio mokymosi rezultatams.“
Pasak specialistės, vaikas gali pasidaryti agresyvenis su tėvais, broliais ar seserimis, arba priešingai, gali tapti tylesnis, uždaresnis, gali nebenorėti eiti į mokyklą, bendrauti su draugais. Gali sumažėti noras dalyvauti įvairioje užklasinėje, bendroje klasės veikloje ar klasės ekskursijose bei vakarėliuose.
„Kartais galime nepastebėti jokių aiškių elgesio pokyčių, vaikas atrodo įprastai, tačiau pastebime, kad tapo liūdnesnis, rodo mažiau entuziazmo veikloms, kurios jį domino anksčiau. Taip pat gali kisti mokymosi rezultatai. Taip gali atsitikti, dėl to, kad vaiko vidinį pasaulį yra užvaldę viduje išgyvenami jausmai ir trukdo susikoncentruoti, įsiminti naują informaciją. Kaip jau minėjau, dėl patiriamo streso vaikas gali tapti agresyvesniu, imti tyčiotis iš kitų moksleivių, juos užgaulioti“, – sakė pašnekovė.
Vaikams reikia saugumo
Apie tai, kokias pasekmes gali sukelti nuolat mokykloje patiriamas stresas, R. Pilkauskaitė-Valickienė kalbėjo: „Yra nemažai atlikta tyrimų, nagrinėjančių, kaip nepakankamai saugi, nepalanki mokyklos atmosfera gali paveikti moksleivių elgesį ir savijautą. Pvz., neigiami mokinių ryšiai su mokykla susiję su didesniu pamokų praleidimu bei pražangų skaičiumi, aukštesniu pašaipų, muštynių, neramumų lygiu“.
Specialistės teigimu, atlikti tyrimai įrodė, kad prieraišumo prie mokyklos nebuvimas gali būti susijęs net su tokiais veiksniais, kaip alkoholio ir narkotikų vartojimas, rūkymas ar net nusikalstamas elgesys.
Kuo daugiau pokyčių – tuo didesnė įtampa
Į klausimą, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria vaikai ir paugliai adaptacijos naujoje mokykloje ar gyvenamojoje vietoje metu, kalbinta specialistė sakė: „Tiek klasės, tiek mokyklos, tiek gyvenamosios vietos keitimas vaikui yra nemažas išbandymas (suaugusiajam taip pat). Visada geriau, kai patiriamų stresorių vienu metu yra mažiau. Daug sunkiau tokiam vaikui, kurio tėvai išsiskyrė, pasikeitė gyvenamoji vieta ir mokykla. Toks vaikas per labai trumpą laiką praranda labai daug artimų kontaktų. Taigi, jam reikia ne tik prisitaikyti prie gyvenimo tik su vienu tėvu, bet ir susirasti naujų draugų. Daug palankesnė situacija, kai yra tik vienas pasikeitimas vienu metu, tarkim vaikas pakeitė mokyklą, bet liko gyventi toje pačioje vietovėje. Šiuo atveju svarbu tai, kad dalies draugų, kurie gyvena šalia, vaikas nepraras ir galės toliau su jais bendrauti, kol pavyks užmegzti ilgalaikius draugiškus santykius su naujais bendraklasiais.“
Apie tai, kaip galima būtų palengvinti adaptacinį laikotarpį, R. Pilkauskaitė-Valickienė sakė: “Dažniausiai būna taip, kad suaugusieji mano, jog vaikas susitvarkys pats ir jokia pagalba čia nereikalinga arba tėvai mano, kad čia visai jokios problemos. Iš tikrųjų, vaikai dažniausiai susitvarko su iššūkiais, tačiau suaugusiųjų pagalba gali būti labai reikšminga. Kad vaikui būtų lengviau adaptuotis naujoje situacijoje, reikėtų įsitraukti ir tėvams, ir mokytojams, ir kitiems artimiesiems.“
Pasak specialistės, jei vaikas pradėjo lankyti naują mokyklą, reikėtų visų pirma daugiau dėmesio skirti jam, dažnai pasidomint, kaip sekasi mokykloje, kokį įspūdį vaikui sudaro naujieji klasiokai, ką mano apie mokytojus. „Atviras kalbėjimas gali padėti vaikui geriau įsisąmoninti tai, kaip jis jaučiasi mokykloje, kaip formuojasi jo santykiai su bendraklasiais ir mokytojais; kalbėjimas taip pat gali atskleisti vaiko baimes, stereotipus, tokius kaip „niekas nenori su naujoku bendrauti“, kurie gali daryti neigiamą poveikį santykių kūrimui“, – teigė pašnekovė.