Vieni į užsienį laimės ieškoti skuba spaudžiami skolų ir ilgų darbo paieškų Lietuvoje, o yra ir tokių, kurie tiesiai šviesiai sako, kad emigruoti skatina ne tik noras ant duonos užsitepti sviesto, bet ir požiūris į žmogų mūsų šalyje – „ten“ geriau, šviesiau ir mieliau. Ar tikrai?
Lietuviškame kontekste emigrantas dažnai vaizduojamas kaip gana jaunas, bet karčiai gyvenimu tėvynėje nusivylęs žmogus, turimą aukštojo mokslo diplomą pasiryžęs iškeisti į indų plovėjo prijuostę. Statistikos departamento duomenimis, 2011-aisiais iš šalies emigravo 54,3 tūkst. gyventojų, kitaip tariant, laimės ieškoti svetur išvyko visas Marijampės dydžio miestas. Tačiau sociologai kas kartą kalbėdami apie emigracijos statistiką atsargiai perspėja, kad skaičiai nėra tikslūs, nes ne visi išvykstantys tai deklaruoja, o sugrįžę nepuola apie tai garsiai skelbtis.
Problemų priežastis – meilė
Ne tik pinigų lietus užsienyje laukia laimės ieškančių emigrantų – sunki adaptacija, namų ilgesys ir amžina atvykėlio etiketė. Psichologė Vilma Kuzmienė kalbėdama apie tai, su kokiomis problemomis susiduria užsienyje laimės ieškantys tautiečiai, teigė, kad dažniausiai kreipiasi depresijos, panikos priepuolių kankinami žmonės. „Itin dažnai pasitaiko nerimo sutrikimų, bet ėmus gilintis į šių reiškinių priežastis, paaiškėja, kad už to slypi santykių su partneriais ir mylimaisiais problemos“, – sakė specialistė.
Pasak jos, santykių problemas galima skirti į dvi kategorijas: santykiai su partneriu, sutuoktiniu ir santykiai su kolegomis ir kitais aplinkiniais žmonėmis.
Stiprūs emociniai išgyvenimai lemia tai, kad ateina momentas, kuomet nebeatlaikoma įtampos, o tokios situacijos pasekmės – depresija ir kitos krizės. Adaptacijos emigracijoje problema dažnai atsikleidžia per nostalgiškus pojūčius, pasirinkimo klausimo kėlimą sau. „Žmonės išgyvena, kad laikui bėgant nutrūksta santykiai su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir draugais. Pasitaiko tokių reakcijų kaip smerkimas: jei pora išvyksta gyventi į užsienį su vaikais, tai iš savo tėvų išgirsta priekaištų, kad šie prarado galimybę bendrauti su vaikaičiais“, – kalbėjo specialistė.
Į specialistus paprastai pagalbos kreipiasi 20-40 metų žmonės, didžioji jų dalis – moterys. Tarp besikreipiančiųjų – ir nekvalifikuotą darbą dirbantys, neturintys aukštojo išsilavinimo, neaukšto emocinio intelekto žmonės, ir tie, kuriems, rodos, gyvenime nieko netrūksta.
Į klausimą, ar galima išskirti emigrantus kankinančias problemas pagal jų amžių, V. Kuzmienė patikino, meilė svarbi bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje.
Meilė svetimai šaliai trunka trejus metus?
Specialistės teigimu, dažnai klaidingai galvojama, kad integracijos problemą jauni žmonės išsprendžia greičiau ir paprasčiau – tai mitas. „Viskas priklauso ne nuo žmogaus amžiaus, bet nuo pasitikėjimo savimi lygio“, – sakė pašnekovė.
Sakoma, kad meilė trunka trejus metus, panašu, kad ir meilė svetimai šaliai trunka tiek pat. Anot psichologės, didelės įtakos emigranto savijautai turi emigracijoje praleistas laikas: „Kai buvo kuriamas projektas, kurio tikslas teikti psichologinę pagalbą emigrantams, manėme, kad dažniausiai kreipsis žmonės, kurie iš Lietuvos išvykę neseniai, tarkim, vienerius metus. Paaiškėjo, kad pagalbos dažniau prireikia žmonėms, kurie emigravę ilgesnį laiko tarpą. Dauguma į mus besikreipiančių žmonių gyvena emigracijoje daugiau nei trejus metus.“
Tokią trijų metų meilę galima paaiškinti paprastai: vos atvykęs į kitą šalį žmogus turi susidoroti su daugybe rūpesčių: reikia susirasti būstą, darbą, vaikams – mokyklą. Pirmieji pora metų prabėga labai greitai bandant išspręsti buitines problemas. „Jei būna sunku, žmogus linkęs save guosti, kad pradėti viską nuo pradžių apskritai nėra lengva ir šitas gyvenimo etapas praeis“, – sakė V. Kuzmienė.
Bet ir po „trimetės meilės krizės“ situacija negerėja: po 5-10 emigracijoje praleistų metų žmogus ima sau kelti labai rimtus egzistencinius klausimus dėl nutrūkstančių santykių su šeima, artimaisiais, draugais ir imama apskritai abejoti sprendimo emigruoti teisingumu.
Lietuvių draugai – indai, lenkai ir baltarusiai
Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kuomet į konsultacijas ateina žmonės, kurie yra susikūrę gerą materialų gyvenimą ir atrodytų, nieko nebetrūksta, bet esama tam tikro vidinio nepasitenkinimo.
„Drąsus apibendrinimas, bet iš visų į mus besikreipusių žmonių, nebuvo nė vieno, kuris emigracijoje susirado vietinių draugų. Visos tautos emigracijoje buriasi į bendruomenes – kinai, meksikiečiai, žydai ir t.t.“, – kalbėjo V. Kuzmienė.
Dažnai pasigirsta dvi nuomonės: vieni sako, kad Lietuvoje požiūris į žmogų yra labai negatyvus, tad užsienyje gyventi geriau, bet kiti tvirtina, kad net ir keletą metų gyvenant svečioje šalyje nusikratyti emigranto etiketės nėra įmanoma. Psichologės teigimu, dažnai apsigaunama: „Šiuo atveju būtina suvokti, kad „kitoks“ požiūris į žmogų yra darbo vietoje. Į darbuotoją, kaip į intelekto ir fizinės jėgos šaltinį žvelgiama su pagarba, bet juk darbo diena baigiasi ir visi atsistoja, atsisveikina ir išeina, o tas lietuvis taip ir pasilieka... Kiek man žinoma, dažniausiai lietuvių draugais tampa kiti kitataučiai – indai, lenkai, baltarusiai ir kiti emigrantai.“
Tolerancija ar abejingumas
Apie tai, kad kitoje tvoros pusėje žolė yra žalesnė kalbama dažnai, bet ši iliuzija gyvenimo realybėje neretai dar bandoma maskuoti naivoka saviįtaiga. Psichologė pateikė paaiškinimą, kodėl tariamas žmogaus vertės ir pagarbos jam deklaravimas dažnai tėra tik pačių susikurta iliuzija. „Dažnai tenka girdėti istorijų apie tai, kad žmonės užsienyje kur kas toleratiškesni. Tarkime, Lietuvoje gatve einanti apkūni moteris neretai sulaukia užgaulių komentarų ar nemalonių žvilgsnių, o štai, pavyzdžiui, Londone to nėra. Kaip manote, kodėl? Vargu ar tai tolerancija, veikiau abejingumas. Kuo didesnis miestas ar šalis – tu mažiau tu kam nors rūpi.“
V. Kuzmienės teigimu, ji iš savo asmeninės patirties neturinti tokio pavyzdžio, kad lietuviai turėtų draugų britų, bet viena nelinksma situacija atmintyje išliks ilgam: „Vienoje kavinėje Londone dirbo padavėja studentė lietuvė, su ja ėmėme kalbėti lietuviškai. Prie gretimo stalelio sėdėjo dvi senyvo amžiaus britės ir viena jų merginai priėjus sušnypštė „Važiuotumėte jūs iš čia namo...“ Tai apie kokią pagarbą žmogui kalbame?“
Skandinavijos šalyse, kurios garsėja tolerancija, mūsų darbštūs tautiečiai laukiami, bet ir ten egzistuoja tam tikrų požiūrio į emigrantą tendencijų: „Jei ką nors blogai padarys darbuotojas norvegas – tai bus greitai pamiršta, bet jei – lietuvis, jam tuojau bus duota velnių ir dar atlyginimo sulauks paskutinis“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad yra atvejų, kai integracija būna labai sėkminga, bet to negalima pasakyti apie didžiąją dalį išvykstančiųjų.
