Emigracijos mastai vis auga. Daugelis žmonių, sulaukę progos, išvyksta į užsienį, neretai palikdami savo vaikus Lietuvoje senelių ar tetų globai. Tėvų palikti vaikai patiria didelių psichologinių sunkumų. Blogiausia tai, kad tokių vaikų vis daugėja, o sprendimų, kaip būtų galima tai sustabdyti, vis dar nėra.
Tauragės savivaldybės Vaikų teisės apsaugos skyriaus vedėja Jolita Vaišvilaitė pritarė, kad Tauragės rajone paliekamų vaikų skaičius vis didėja, neišskiriant miesto visos Lietuvos kontekste.
– Nuo šių metų pradžios suskaičiuoti net 25 atvejai, kuomet tėvai paliko vaikus tėvų, senelių globai ir išvyksta, – teigė J.Vaišvilaitė.
Pasak skyriaus vedėjos, dažniausiai tėvai yra linkę vaiką palikti savo tėvams – vaiko seneliams.
– Paliekamų vaikų amžius įvairus – nuo poros mėnesių iki 18 metų, bet baisiausia, kai tėvai visiškai nepasirūpina vaiko globa ir jį palieka likimo valiai, – stebėjosi J.Vaišvilaitė.
Pasak jos, būna, kad tėvai išvyksta į užsienį, ir nustoja bendrauti su savo vaikais, nebesiunčia lėšų.
– Tėvai dažniausiai vaikus palieka metams ar dviem, tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų.
Skyriaus vedėja pabrėžė svarbiausią dalyką – šeima turi gyventi kartu:
– Nekapstant ekonominių, politinių ir kitų priežasčių, o apsiribojant vaikų ir tėvų tarpusavio santykiais, mes tik už tai, kad vaikai gyventų su tėvais – Lietuvoje arba užsienyje, bet ne atskirose šalyse. Tėvai dažniausiai sako, kad išvyksta į užsienį dėl nedarbo ir noro gyventi geriau, tačiau tėvai turi nepamiršti, kad vaikas turi būti svarbiau nei pinigai, – teigė J.Vaišvilaitė.
Bet vis dėlto, jei tėvai nusprendžia išvykti, dėl laikinosios globos jie turi kreiptis 30 dienų iki išvykimo.
Skyriaus vedėja pridūrė, kad vaikui bet kokiu atveju trūksta bendravimo su tėvais:
– Kiek tėvų ir vaikų, tiek yra skirtingų bendravimų būdų, viskas priklauso nuo žmogaus, jo požiūrio, bet kuriuo atveju vaikų bendravimo poreikiai nėra patenkinami.
Psichologė Lolita Cemnalianskienė pritarė, kad vaikui bendrauti su tėvais yra labai svarbu:
– Išvykus tėvams vaikų elgesys dažnai pasikeičia. Bet pradėčiau nuo to, kad pasikeičia vaiko savijauta. Vaikai turi būti su tėvais, kurie jais pasirūpina, suteikia saugumo, moko, glaudžia ir baudžia. Jei tėvų nėra šalia, viso to nelieka, ir vaikams tenka patiems visa tai suteikti sau. Vieni pajaučia laisvę ir pradeda suaugusiųjų gyvenimą taip, kaip supranta. O supratimas supratimui nelygu. Kai kurie rūpinasi jaunesniaisiais, tarsi jau būtų suaugę, ir tai jiems suteikia pirmalaikę, per didelę atsakomybės naštą. Gali būti, kad jie anksčiau ar vėliau nuo jos palūš. Kiti prisijungia prie kokių nors bendraamžių grupių, kartais pasiduoda blogai įtakai, apleidžia mokslus, vartoja kvaišalus, nusikalsta. Dar kiti palūžta, suserga, liūdi. Stiprieji bando nuduoti, kad nieko nenutiko ir viskas kaip anksčiau.
Psichologė teigė, kad šiuolaikinės technologijos labai gelbsti esant tokiai situacijai, tačiau visaverčio bendravimo tikėtis neverta:
– Vis dėlto telefono ir interneto ryšys niekuomet nepakeis tikro buvimo šalia, galimybės prisiliesti, apkabinti, tiesiog jausti artimojo buvimą kartu.
L.Cemnalianskienė patarė tėvams, kaip elgtis, kad išsaugotų šiltus santykiussu vaikais:
– Tėvai turėtų sukurti kuo daugiau aiškumo ir saugumo. Galima susitarti konkretų skambučių ar internetinių pokalbių laiką ir visada laikytis susitarimų. Rodyti, kad nors esi toli, vis tiek domiesi ir tebemyli savo vaikus. Be abejonės, kiek tik leidžia galimybės, reikėtų matytis, aplankyti vieniems kitus.
Pasak psichologės, vaiko globėjai turėtų stengtis sukurti vaikui šiltą, saugią aplinką, kuri geriausiu atveju kuo mažiau skirtųsi nuo vaikui įprastos. Vaiko nereikia gailėtis, jam turi būti keliami įprasti reikalavimai. Lankyti mokyklą, atlikti savo pareigas, bendrauti su draugais, globėjais ir tėvais, paprastai sakant, gyvenimas turi tęstis.
– Išvykus tėvams pirmiausia reikia stebėti vaiko elgseną. Nedarant išankstinių sprendimų, kad įvyko katastrofa, reikėtų stebėti vaiką, kaip jis jaučiasi, ar keičiasi elgesys, bendravimo pobūdis, pomėgiai, mokymosi rezultatai, miegas, sveikatos būklė. Jei nėra ryškesnių pokyčių, tai ir jaudintis nereikia. O jei pastebime pokyčių, turėtume kalbinti vaiką, skirti jam daugiau dėmesio ar kreiptis pagalbos į pediatrą, psichiatrą, psichologą, – patarimų negailėjo L.Cemnalianskienė.
Moteris pridūrė, kad tėvai turi kalbėtis su savo vaikais, turi pasakyti, kur jie išvyksta, kokiam laikui, kur vaikai gyvens tėvams išvykus, su kuo, kada ir kaip bendraus su tėvais, kaip vaikams reikės spręsti įprastus gyvenimiškus reikalus. Ir, be abejo, nepamiršti pasakyti svarbiausio, kad, nors jie išvyksta, labai myli savo vaikus, jų niekada nepaliks, neužmirš, kad jie vėl bus kartu. Kad jokie pasaulio pinigai, kuriuos tėvai uždirbs svečiose šalyse, jiems neatstos jų brangiausio turto, kurį jie palieka tik laikinai...
Ieva KVEDERYTĖ
Tauragės kurjeris
