Vieni į užsienį laimės ieškoti skuba spaudžiami skolų ir ilgų darbo paieškų Lietuvoje, o yra ir tokių, kurie tiesiai šviesiai sako, kad emigruoti skatina ne tik noras ant duonos užsitepti sviesto, bet ir požiūris į žmogų mūsų šalyje – „ten“ geriau, šviesiau ir mieliau. Ar tikrai?
Lietuviškame kontekste emigrantas dažnai vaizduojamas kaip gana jaunas, bet karčiai gyvenimu tėvynėje nusivylęs žmogus, turimą aukštojo mokslo diplomą pasiryžęs iškeisti į indų plovėjo prijuostę. Statistikos departamento duomenimis, 2011-aisiais iš šalies emigravo 54,3 tūkst. gyventojų, kitaip tariant, laimės ieškoti svetur išvyko visas Marijampės dydžio miestas. Tačiau sociologai kas kartą kalbėdami apie emigracijos statistiką atsargiai perspėja, kad skaičiai nėra tikslūs, nes ne visi išvykstantys tai deklaruoja, o sugrįžę nepuola apie tai garsiai skelbtis.
Kartą per metus – pakvėpuoti Lietuvos oru
Psichologės Vilmos Kuzmienės teigimu, gyvenantys užsienyje nors kartą per metus stengiasi grįžti į tėvynę: „Gal nuskambės juokingai, bet grįžtama pakvėpuoti lietuvišku oru. Neseniai teko bendrauti su viena emigrante iš Skandinavijos, kuri buvo trumpam sugrįžusi į Lietuvą. Susitikimo metu moteris sakė: „kaip šį kartą aš Lietuvoje gerai jaučiuosi, anksčiau čia buvo skurdu ir niūru“. Paklausus, kuo situacija per porą metų pasikeitė, atsakymas nustebino „Girdžiu, kad visi čia kalba lietuviškai, jaučiuosi tokia pat, kaip visi.“
Dažnai tautiečius užsienyje glumina ir tam tikri kultūriniai, bendravimo skirtumai: „Minėta moteris pasakojo, kad Skandinavijoje pas kaimynus druskos ar plaktuko pasiskolinti nenueisi, nes ten įprasta, kad kiekvienas turi savo druskos ir savo plaktukų.“
Neturiu darbo ir pinigų, bet į Lietuvą negrįšiu
Apie kardadantišką lietuvių mentalitetą galima išgirsti ir iš pačių emigrantų: „Dažna situacija atrodo taip: praradau darbą, nebeturiu ką valgyti, neturiu su kuo bendrauti ir iš kur sulaukti pagalbos. Tada tokiam žmogui patariama grįžti, bet jis atsako, kad grįžti negali, nes gali, nes likusieji Lietuvoje apie emigrantus galvoja, kad šie turi tapti milijonieriais. Čia panašiai kaip su dėdulės iš Amerikos personažu. Visi, likusieji Lietuvoje, turi tam tikrų lūkesčių, emigrantai stengiasi juos pateisinti“, – kalbėjo psichologė ir priminė dar vieną liaudies išminties perliuką – sugrįžę į Lietuvą tuščiomis kišenėmis emigrantai iš savo artimųjų bijo išgirsti „ar mes tau nesakėm, kad taip bus?“
Emigraciją smerkiam, bet imigrantus mylim
Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) tyrėjų – atliktas tyrimas parodė, kad net 80 proc. apklaustųjų teigiamai vertina emigrantus, bet 70 proc. neigiamai atsiliepia apie pačią emigraciją. VPVI analitikė Dovilė Žvalionytė teigė, kad visuomenės nuomonė apie išvykusius yra teigiama, nes didelė dalis Lietuvos gyventojų patys turi migracijos patirties, pažįsta ką nors iš emigrantų ar galbūt net gauna finansinę paramą iš į užsienį išvykusių šeimos narių. Taigi visuomenė supranta ir remia išvykstančius ieškoti geresnių galimybių. „Kita vertus, emigracija kaip reiškinys vertinama neigiamai, nes viešoje erdvėje paprastai pabrėžiamos neigiamos migracijos pasekmės Lietuvai, gąsdinama tautos išnykimu ir pan.“, – sakė ji.
Anot D. Žvalionytės, išvykti žmones skatina ne tik ekonominiai sunkumai, bet ir siekis įgyti naujų žinių, pažinti užsienio šalis, išbandyti pačiam tai, apie ką pasakoja kiti.
Lietuviška „socialinė“ žiema
Lietuvos migrantams būdinga intensyvi ir vis intensyvėjanti apykaita – išvykimas, grįžimas, pakartotinis išvykimas ir t.t. Kadangi didžioji migracijos dalis vyksta Europos Sąjungos laisvo judėjimo erdvėje, žmonės turi galimybę išvykti ir grįžti daug kartų. Beveik pusė 2011 m. apklaustų grįžusių migrantų buvo išvykę ir grįžę du ar daugiau kartų. Įdomu tai, kad penktadalis grįžusiųjų, apklaustų 2011 m., buvo gyvenę daugiau nei vienoje užsienio valstybėje.
Neretai, nors skaudžiai nudegę per geresnio gyvenimo svetur paieškas, lietuviai po kurio laiko vėl susiruošia į laimės paukštės medžioklę. Anot D. Žvalionytės, pakartotinai išvykti labiausiai linkę tie, kurie grįžę susidūrė su finansiniais sunkumais, ypač jei užsienyje jiems gerai sekėsi. Kitaip tariant, kuo didesnis atlyginimas Lietuvoje ir kuo mažesnis paskutiniame darbe užsienyje, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus nebeplanuos pakartotinai emigruoti.
„Grįžę ir pakartotinai emigruoti ketinantys migrantai pabrėžė ir nusivylimą Lietuvos perspektyvomis bei požiūriu į žmones. Pastarąją problemą vienas iš grįžusiųjų įvardijo kaip “socialinį šaltį„, kuomet žmonės atrodo rūstesni, piktesni nei užsienyje. Atrodo, jog itin dažnai “socialinė žiema“ vyrauja darbo vietose, nes neretai grįžę migrantai pažymi pastebintys ir jaučiantys darbdavių atsainumą, nesiskaitymą su darbuotojais“, – sakė D. Žvalionytė.
