Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Gyvendamas Šveicarijoje, vienas žmogus per mėnesį turi apie 4500 litų privalomų išlaidų, skaičiuoja 27-erių klaipėdietė Diana Lupandina. Migracijos teisės centro duomenimis, vidutinis darbo užmokestis čia apie 5600 Šveicarijos frankų (11 900 litų) per mėnesį. „Čia itin brangiai atsieina būsto nuoma, ypač jei norima gyventi ramesniame rajone. Tiesa, už vandenį „sumoka“ meras, tad mokesčių našta kiek sumažėja. Ir nors pragyvenimo lygis šalyje –itin aukštas, užsidirbu pakankamai, kad galėčiau pradėti planuoti“, – sako lietuvė.
„Lietuvoje alga nesiskundžiau. Turėjau nuostabų darbą, studijos sekėsi gerai, pomėgiai ir supantys draugai neleido nuobodžiauti.Užteko ir buto nuomai centre, maistui, kurui, drabužiam ir pramogom. Išvažiavau iš Lietuvos ne pinigų ieškoti, anaiptol, žinojau, kad pajamos žymiai sumažės“, – prisimena Diana. Tąsyk lietuvė išvyko studijuoti į Vokietiją.
Baigusi studijas, moteris neturėjo nei darbo,nei kitokių įsipareigojimų, tad, ieškodama naujų išbandymų, nusprendė išvykti į Italiją. Ten nuvykusi, Diana neturėjo darbo, visas santaupas investavo į italų kalbos kursus.
„Besimokydama italų kalbą, įnirtingai ieškojau darbo. Išsiunčiau apie 200 laiškų skirtingoms įmonėms. Atsakymų buvo vos keletas, neigiamų. Dienos bėgo, santaupos tirpo, bet save raminau, kad jei ir nepasiseks, visad galiu grįžti namo su naudinga patirtimi bei naujos kalbos pagrindais“, – pasakoja emigrantė.
Po poros mėnesių Dianai nusišypsojo sėkmė – logistikos įmonė pasiūlė dalį etato. Nors sąlygos buvo prastos – praktikantės sutartis 3 mėnesiams už simbolinį atlyginimą, lietuvė su jomis sutiko.
„Tuo metu džiaugiausi pasitaikiusia galimybe ir optimistiškai žiūrėjau į ateitį. Manyje matė potencialą, tačiau pažadai liko pažadais. Toje įmonėje pradirbau 1,5 metų, mano laikinąją darbo sutartį perrašinėjo penkis kartus, vis kartodami „pratęskime dar keliems mėnesiams ir tada pasirašysime neterminuotą“. Man tai buvo tarsi nesibaigiantis bandomasis laikotarpis, kol pagaliau sulaukiau lemtingo Šveicarijoje gyvenančios draugės skambučio“, – prisiminimais dalijasi moteris.
Per pusmetį – į karjeros aukštumas
Sulaukusi draugės pasiūlymo dirbti bare-restorane Šveicarijoje, moteris nesudvejojo, nors net nežinojo, kaip veikia kavos aparatas. Apie gyvenimą Šveicarijoje jau kurį laiką svajojusi Diana suprato, kad Italijos logistikos kompanijoje perspektyvų nėra, o norint eiti pirmyn, reikia drastiškai kažką keisti.
„Kažkam galbūt pasirodė kvailas sprendimas, mesti visą triūsą siekiant karjeros ir išeiti dirbti barmene-padavėja, tačiau jau įsitikinau, kad kartais reikia žengti žingsnį atgal, norint šokti didelį žingsnį į priekį“, – džiaugiasi moteris.
Kaip daugelių emigrantų, pradžia nebuvo lengva, tikina Diana, tačiau lietuvė jautė, kad viskas greitai pasikeis į gera: „Jaupo pusės metų atsisveikinau su barmenės-padavėjos karjera, pradėjau dirbti logistikos specialiste šveicarų kompanijoje. Man tai pavyko didelio noro, dar didesnės iniciatyvos, optimizmo ir pasitikėjimo savimi dėka.“
Moteris prisimena, kad dirbant Italijoje jos finansinė padėtis buvo žymiai prastesnė nei Lietuvoje, tačiau tik atsikrausčiusi į Šveicariją išsyk pajuto pagerėjimą.„Nors pragyvenimo lygis daug aukštesnis, dabar užsidirbu pakankamai, kad galėčiau pradėt planuoti“, – sako Diana.
Už vandenį sumoka miesto meras
Būsto nuomos kainos Šveicarijos Lugano mieste – gan didelės. 1-2 kambarių buto, esančio prastesniame rajone ar arčiau triukšmingos gatvės, nuomos kaina prasideda nuo 2200 litų be komunalinių mokesčių. Norintis susirasti jaukesnius namus, geresniame rajone ar bent jau ramesnėje vietoje, sumokės daugiau nei 3000 litų, erdvus būstas su geru vaizdu už lango atsieina ne mažiau 4200 litų per mėnesį.
Komunaliniai mokesčiai čia mokami kas du mėnesius, dažniausiai viskas įskaičiuota į nuomos sutartį, atskirai dar mokama už elektrą (apie 80 litų/mėn.). „Šokiruojantis faktas, kad už vandenį „sumoka“ miesto meras, tad pačiam tenka mokėti vienu mokesčiu mažiau. Kavinėse dažnai juokaujama, prašant atnešti „mero vandens“. Kitaip tariant – vandens iš čiaupo. Beje, jis labai skanus“, – pasakoja Diana.
Didžiausias „kirvis“, anot lietuvės, gyventojams yra privalomas sveikatos mokestis: „Kiekvienas privalo apsidrausti ir, priklausomai nuo pasirinkto „paketo“, kainos prasideda nuo 520 litų per mėnesį. O kur dar mokesčiai už telefoną, internetą. Viską susumavus, gyvendamas vienas, žmogus per mėnesį turi apie 4500 litų privalomų išlaidų.“
Moteris tikina, kad nors visos paslaugos yra labai brangios, jos tikrai atitinka kokybę.
Imigrantės etiketės vietiniai neklijuoja
Paklausta, kaip vietiniai priima imigrantus, Diana tikina, kad daug kas priklauso nuo paties atvykusiojo.Mat daugelis imigrantų užsisklendžia, nė nebando integruotis į visuomenę ir bendrauja tik su savo tautiečiais. Todėl susidaro įspūdis, kad tam imigrantui neįdomi nei šalis, nei vietiniai žmonės.
Moteriai šveicarai atrodo pakankamai atviri ir labai tolerantiški. Diana sako svečioje šalyje besijaučianti sava ir nė kiek ne prastesnė už pačius šveicarus:„Tikrai nenešioju imigrantės etiketės. Kiek kitaip jaučiausi Italijoj, nes ten vietiniai būriuojasi į savo ratelį ir į imigrantus žiūri jau kitokiu žvilgsniu. Ypač, jei nemoki jų kalbos, tai vietiniai net nesivargins užkalbinti tavęs. Tačiau, užtenka vieną kartą užsitarnauti pasitikėjimą ir tave priims, kaip šeimos narį.“
Moteris pastebi, kaditalams Lietuva asocijuojas su gražiomis merginomis, linksmybėmis ir pigiomis atostogomis. Tuo metu šveicarai iškart pradeda klausinėti apie sovietmetį, okupaciją ir nepriklausomybę. „Matyt, tai lemia skirtingas šių šalių gyventojų mentalitetas. Bet kuriuo atveju, man mieliau diskutuoti apie Lietuvos istoriją bei dabartį, nei įrodinėti, kad Lietuvoje taip pat yra gražių vyrų“, – šmaikštauja Diana.
