Dina Rakauskienė
Artėjant šventėms dauguma išeivių sugrįžta į gimtinę pas savo artimuosius ir stengiasi su kaupu atsiimti tai, ką iš jų atėmė didžiulė distancija.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pastaruosius 9 metus 16,9 proc., arba 619,6 tūkst., lietuvių gyveno užsienio valstybėse, daugiausiai jų – Jungtinėje Karalystėje.
Iš 373,5 tūkst. 15 metų ir vyresnių užsienio lietuvių kas antras turėjo vidurinį arba pagrindinį, kas trečias – aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Beveik kas antras lietuvis, gyvenantis Baltarusijoje, Ukrainoje ir Jungtinėje Karalystėje, kas trečias – Švedijoje ir Rusijos Federacijoje, kas ketvirtas – Norvegijoje, turėjo aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą.
Deja, ir aukštojo mokslo diplomas emigrantams negarantuoja gero darbo.
Trumpa emigracija ir prasti įspūdžiai
Inga, turinti aukštąjį išsilavinimą, laikiną darbą užsienyje susirado per agentūrą dar studijų metais „Dirbau Anglijoje tik du mėnesius. Maisto fabrike, kur labai šalta (-20 °C). Reikėjo dekoruoti desertus. Darbas labai sunkus. Ne tik nemalonus darbas, bet ir nemalonus kolektyvas pasitaikė“, - sako Inga.
Pabendravusi su senbuviais, Inga buvo įspėta, kad lietuvis čia yra didžiausias priešas ir ne užsieniečio, o lietuvio labiausiai reikia saugotis. „Iš tikrųjų pasitaikė tikrai žiaurių situacijų. Pavyzdžiui, ten yra gerai žinoma vietinė Anglijos darbo agentūra, kurioje dirba lietuvis. Jis ima kyšius, kai turėtų surasti darbą be jokių atnešamų pinigų. Bet jis prašo. Jeigu nieko neduodi, tai darbo ir nepasiūlo. Jeigu tu užsiregistruoji šioje darbo agentūroje, tai automatiškai kaip lietuvį tave nukreiptų dirbti drauge su lietuviu, kad būtų paprasčiau bendrauti, o drauge ir dirbti. Tačiau nieko panašaus“, - sako Inga. Tik po savaitės laukimo, Ingai pačiai paskambinus ir paspaudus tarpininką, darbo pasiūlymas atsirado.
Pasak jos, užsidirbti ir per trumpą laiką galima pakankamai.
„Jeigu išvyksti trumpesniam laikui – vasarai, ką ir daro daugelis mano pažįstamų, užsidirbti galima. Anglijoje, kol neuždirbi, jeigu neklystu, maždaug 2 tūkst. svarų, tol tau neatskaito jokių mokesčių – tu gauni „pilną“ algą. Kai mokesčius pradeda atskaičiuoti, tuomet mažai beuždirbi. Tiesą pasakius, ten ne rojus ir ten niekas neuždirba lengvų pinigų. Dažniausiai emigrantui tenka patys sunkiausi ir patys šlykščiausi darbai“, - teigia Inga.
Per du mėnesius mergina uždirbo apie 9000 litų. Bet pragyvenimas Londone kainuoja daug. Per savaitę tenka išleisti apie 700 litų. „Į Lietuvą parsivežiau daugiau nei 3000 tūkst. litų, o visa kita paaukota pragyvenimui – maistui, nuomai. O dar labai brangus transportas. Keldavausi 4-5 ryto, valandą važiuodavau į darbą, dirbdavau po 12 valandų, grįždavau (valandą – gyva), devintą – miegoti ir vėl į darbą. Tad virsti visišku zombiu“, - patikina Inga.
Mergina neslepia, kad labiausiai ją papiktino lietuviai.
„Ateina dirbti naujokė - vyresnio amžiaus moteris lietuvė, gal kažką padaro ne taip, tai jaunos lietuvikės pasiunčia ją ant trijų raidžių, iškoneveikia, į šuns dienas išdeda. Mane šokiravo visiška nepagarba vyresniems žmonėms. Dar, kad mane siųstų, tai suprasčiau - esu jauna. Bet kad su vyresniu žmogumi... Ir daugiau „nuostabių“ įspūdžių galėčiau papasakoti“, - sako mergina, po visko supratusi, kad nori savo gyvenimą kurti Lietuvoje.
„Kam savo gyvenimą kurti ten, kur esi laikomas šuns vietoje, visišku nieku“, - priduria Inga.
Jaunas emigrantas – svajones praradęs herojus
Rita sako, kad baigus bakalauro studijas darbo Lietuvoje nebuvo įmanoma susirasti.
„Visi darbo skelbimuose reikalauja patirties, o iš kur tu jos gausi pabaigęs studijas? Arba studijų metu dirbęs visiškai su specialybe nesusijusį darbą, kad išsilaikytum? Teko išvažiuoti. Iš pradžių dirbau valytoja, po to - senelių prižiūrėtoja senelių namuose“, - sako Rita.
Moteris pastebėjo, kad Lietuvoje žmonės turi daugiau laiko, o Anglijoje taip nėra. „Ten yra išvystytos ir išpuoselėtos greito vartojimo ir populiarioji kultūros, kurios ir suvalgo visas dvasines žmogaus vertybes. Atrodo, kad Lietuvoje žmogus gali labiau puoselėti hobius, savo mėgstamą veiklą. O ten žmonės yra įsprausti į tokius rėmus: darbas-miegas, darbas-miegas. Taip gyvena juodadarbiai su aukštuoju išsilavinimu“, - sako Rita. Senelių namuose, kuriuose teko dirbti Ritai, prižiūrėtojais dirba jaunuoliai, įgiję informacinių technologijų, teisės ir kitas aukštai vertinamas specialybes.
„Man atrodo, kad visi jie yra prastos ekonominės situacijos ir kapitalizmo aukos, kurios tiesiog mąsto, kaip išgyventi. Jie nenori Lietuvoje sėdėti be darbo ir be pajamų. Jiems geriau dirbti kažkokį nekvalifikuotą, mažai apmokamą darbą, negu Lietuvoje nešiotis bedarbio statusą. Jie jaučiasi didvyriais, o ir yra kasdienybės herojai. Emigrantai gelbsti ne tik savo kailius, bet ir savo šeimų, brolių, seserų, žmonų, pasilikusių Lietuvoje, gyvenimus. Ir tai jų prasmė. Iš jų atimtos svajonės: tas žmogus, kuris studijavo teisę ir norėjo dirbti teisininko darbą, gal būtų labai geras prokuroras. O jis turi senelius prižiūrėti, kurie jam ir spjauna į veidą, ir suduoda, prisidaro po savimi...“ - sako Rita.
Koks šio jaunimo laisvalaikis? Laisvalaikiu daugelis „bėga“ svaigintis, į klubus ir pan. „Žmogui siūloma malonumų realybė, jis lengvai į ją įviliojamas, nes jam svarbu užmiršti tą sunkų darbą, pasinerti į lengvabūdišką gyvenimą ir bent akimirkai pranykti“, - sako Rita.
Tačiau priešingai nei emigrantei Ingai, Ritos kolegos lietuviai – paslaugūs, verti pasitikėjimo žmonės. Galbūt tai lėmė itin sudėtinga darbo specifika.
Ritos manymu, lietuviai kiek uždaresni. „Kitų tautybių žmonės yra atviresni, nuoširdesni ir gali daugiau padėti, o lietuvis gali padėti iki tam tikro lygio. Darbe aš buvau vienintelė iš ten dirbusiųjų žmonių turinti tikslą sugrįžti į Lietuvą. Jiems net atostogoms į Lietuvą neapsimoka grįžti“, - teigia Rita.
Ilgam išvykęs netenki draugų
Gintautas emigrantų likimo temomis nenoriai kalba – skaudu ir erzina.
„Emigrantai – tai ir išvykę draugai, studijų bičiuliai, bendradarbiai, giminės. Daugelis jų išvykę su išsineša ir visą savo gyvenimą, jūsų nebesieja bendra kasdienybė, nuotykiai, reikalai, aplinka. O kai jie sugrįžta, kad ir Kalėdoms, bandai atsiimti visą tą laiką su kaupu, kažkaip dirbtinai. Iš pradžių smagu, bet po visko atrodo netikra“, - sako Gintautas.
Puiku, jei išeini pramogauti, šėlti, ir panašiai. Tačiau pasak Gintauto, pokalbiai jau – nebe tie, o draugiškas šypsenas greičiau lydi praeities sentimentai.
„Kai grįžtu, patenku į kažkokį perkrautą ir svetimkūnišką bendravimo laiką: visur lekiu, visiems savo gyvenimo naujienas pasakoju po šimtą kartų – artimiesiems, draugams. Kartais bendraujant internetu tie klausimai „kaip sekasi“, „kas geresnio“ netenka krūvio ir jau nebesinori papasakoti, o tiesiog išsimiegoti, nueiti į „pub'ą“ pabūti tarp tų kvailų šypsenų ir pamiršti, kad ne tik čia, bet ir gimtinėje jau esi svetimas“, - sako vyras.
Karjeristai, pasak Gintauto, išeivio situaciją išgyvena daug lengviau – jų socialumas visai kitoks: jie iki negalėjimo myli ir dievina savo darbą.
„Žinote – kostiumas, kaklaraištis, kėdutė ofisiuke arba svajonių pareigos, kuriose sutinki labai įdomių žmonių, su jais kuri pažintis. Sunkiau dirbantiems pasiseka tada, jei išsivežė, o gal rado antrąją pusę, šeimą. Toks tarpusavio ryšys dar suteikia gyvenimui prasmės“, - sako Gintautas.
Vyras prisiminė, kaip su viena drauge ginčydavosi, kodėl lengviau Anglijoje dirbti salotų bare už tikrai neblogą atlyginimą nei Lietuvoje už kone minimalų pagal savo specialybę.
„Aš galiu būti visiškai neteisus. Bet pirmiausia būdamas jaunas bedarbis gaištu savo laiką, ypač visokiose darbo biržose, kur sėdi konsultantės, nes nežinau, nuo kurio teiginio jos gali pasiusti – tikriausiai tą paliudytų ne vienas apklaustasis. Kas nori užsiimti profesionalia bedarbyste, o kam tai – peilis po kaklu. Nejuokinkit manęs su tomis savanorystėmis ir kitomis iniciatyvomis – jaunam žmogui reikia uždirbti ir kelti savo kvalifikaciją ne rytoj ir ne poryt, o šiandien. Suaugusiajam šiandien reikia išleisti savo vaiką į šokių būrelį ir nupirkti kostiumą šokiams, šiandien jam reikia maisto ir sumokėti mokesčius, šiandien jam skauda dantį ir už plombą reikės pakloti 150 litų. Kai su kaupu visa tai ir dar daugiau išgyvenau, atsisakiau savo ambicijų ir šiandien esu, kur esu, dėl savo artimųjų“, - sako Gintautas.
