Adolfas Vaičaitis, dailininkas, abstraktaus meno kūrėjas, save vadina laisvu paukščiu. Pusę metų jis gyvena Australijoje, pusę – Šiauliuose, pas giminaičius, kur jau keliolika metų iš eilės leidžia australiškas žiemas, arba lietuviškas vasaras. Jau pasibaigusios abstrakčiojo meno eros atstovas, 96-erių menininkas į Lietuvą, Šiaulius, lietuvius, politiką, kalbą ir moteris žiūri konkrečiai ir blaiviai – be rožinių emigranto akinių.
Lūžis per meną
Iš tuometinio Joniškio valsčiaus kilęs menininkas 1944-taisiais su pabėgėlių banga pasitraukė į Vakarus. Kodėl traukėsi? A. Vaičaitis sako, kad jo kartą ir jį patį labiausiai „priglušino“ 1941-ųjų trėmimai. To ši karta negalėjusi suvokti ir su tuo susitaikyti.
Iš pabėgėlių stovyklos Vokietijoje A. Vaičaitis emigravo į Australiją. Pats sako, jau būdamas abstrakcionistu. Mat kartą pamatęs P. Piccaso, M. Šagalo originalus, vėliau abstrakčiojo meno įkūrėjo V. Kandinskio kūrybą, sakosi supratęs, kad tai ir yra menas: „individo vidinis jausmas, talentas, prigimties išsakymas“.
– Taip jūs tapote abstrakcionistu visiems laikams?
– Tai mane perlaužė. Kiti, kurie to imtuvo neturi, pasiliko braižyti, kaip anksčiau, tačiau man ir kitiems keliems draugams tas lūžis įvyko. Jau realistinis menas man – ne menas.
Meno apskritai išsakyti negalima. Kai klausia, ką vaizdavai – man absurdas. Jei nematai – nepaaiškinsi.
– Kas jums, jūsų kartai nepriimtina ir nesuvokiame dabartiniame pasaulyje?
– Labai daug kas... Pavyzdžiui, politinis gyvenimas – visai nemokšų, absoliučių neišmanėlių vadovavimas, korupcija. Man nesuprantama, kai turtingesnis žmogus niekina kitą žmogų. Gamtoje taip nėra.
Ir tas nežmoniškas lietuvių pakantumas...Klausykite, jeigu blogai daroma, o jis laikomas ministerijoje – aš to nesuprantu... Arba premjeras A. Kubilius – paskutinis reitinguose, o neatsistatydina. Japonijos premjerui užteko mažo nepasitikėjimo, kad atsistatydintų.
Šiauliai – ne žmonėms gyventi
– O kaip Šiauliuose? Kas jums čia nesuprantama ir keista?
– Daug dalykų. Nėra supratimo, kaip miestas turi augti. Kaip komunistinėje santvarkoje buvo industrinis miestas, taip ir dabar – jokių pasikeitimų, išskyrus sporto areną. Visa Šiaulių aplinka yra skirta ne žmonėms gyventi.
Tikiu, kad yra suprantančių žmonių, architektų, bet niekas jų balso neklauso. Tai man yra nesuvokiama. Nenoriu kalbėti apie konkrečius objektus, nes gali įsižeisti skulptorius. Bet to kultūringo skonio Šiauliuose nėra, nėra pajautimo...
Matyt, tie, kurie už miestą atsakingi, yra patenkinti savo gyvenimu, savo algomis, ir jiems absoliučiai nerūpi nei žolės nupjauti... Man tas nesuprantama: nei Vokietijoje, nei Japonijoje, nei Australijoje šitokių dalykų nėra...
Kalbu ne apie žodį „gražu“ – tai neapčiuopiama, vienam gražu, kitam – ne. Bet miestas tiesiog merdi. Ir man gaila, kad taip yra... Šiauliai galėtų būti iš tikrųjų gražus miestas, bet yra ne gražinimas, o tiesiog naikinamas...
Na gerai. Pastatė areną – nepaprastai graži. Bet ji tarp žolių tenai gyvena, absoliučiai atskira, ir su miestu jokio ryšio neturi...
Grįš vienas kitas
– Kokią matote Lietuvos perspektyvą?
– Jei neateis protingi žmonės, išmanantys savo darbą, pareigą – nematau jokios perspektyvos, tik nykimą.
Įsivaizduokite, kiek jaunimo išvažiuoja – pats geriausias tautos ar Šiaulių elementas. O Vyriausybė tuo nesirūpina. Ak, reikia juos gražinti, kalbėti, blia blia... mane erzina.
– Kokia jūsų nuomonė apie dabartinę emigraciją?
– Aš esu labai pesimistas tuo klausimu. Palieka vaikus pas tetules ir išvažiuoja – tai kas iš tos kartos užaugs? Absoliučiai laukinukai. Čia tokia tragedija, ir to nematyti yra tikras kriminalas.
O kalbėjimas, kad jie grįš, yra tautos paglostymas... Grįš gal vienas kitas – daugelis apsigyvens, įsitvirtins ir pasiliks. Ir jokio grįžimo, tauta nyksta dideliu procentu kiekvienais metais.
Apie įsitikinusius lietuvius
– Ar dar tapote?
– Truputėlį, labai nedaug. Kai pradedu tapyti, nebeišeina taip, kaip mano vidus diktuoja – sukrečia tai mane, todėl geriau visai nebetapyti.
Nebėra to pajautimo, ranka nebeklauso intuityviai vidinio jausmo, ranka pavargusi, senatvė...
Kiekvienas žmogus turi žinoti savo pajėgumą. „Nosce te ipsum“ – “Pažink pats save“, sakė Sokratas.
O daug mūsiškių nepažįsta vienas kito, tuo labiau savęs. Visi galvoja, kad jie stiprūs, protingi, protingesni už kitą...
– Kalbate apie lietuvius Lietuvoje?
– Taip. Sakysim, Lietuvoje labai plačiai vartojamas žodis „įsitikinimas“.
Man tai klaidingas vartojimas. Daugiausiai visi įsitikinę netiesa. Ir tą diktuoja kitam žmogui. Pavyzdžiui, anglų kultūroje tokio žodžio nėra. Jie sako: „Man taip atrodo“ (I think so...)
Ir nėra žmogaus, pedagogo, psichologo, sociologo, kuris apie tai kalbėtų. Gal jie patys nesupranta? Visi apsiprato, o man tas labai rėžia...
– Kas dar jums rėžia?
– Pakantumo kalboje nebuvimas. Nesutikau nė vieno lietuvio, su kuriuo galima būtų diskutuoti. Visi savo įsitikinimą diktuoja, ir jei pasakai ką – absoliučiai nesiklauso, tai yra vieno žmogaus kalba, nėra dialogo.
Čia, pas jus, kaip kirviu nukirsta: tas pasako taip, anas pasako taip. Ir kyla pyktis, jei nesutampa pasakymai...
Lietuva kampuota, kaip kalba
– Jūs neromantizuojate Lietuvos. Ši Lietuva – visai ne ta, kurią palikote?
– Mano Lietuvos absoliučiai nėra...Yra tik kalbos: „Lietuva, Lietuva“, vėliava važiuoja, bet visai Lietuva ne tokia, kaip pas mus buvo.
– Belieka džiaugtis, kad kalba išliko?
– Bet jau irgi pasikeitė, pagedo...
Dabar lietuvių kalba pasidarė tokia kampuota, tokia nedraugiška: taip, taip, taip, tas kirtis dedamas.
– Net mūsų Prezidentė kalba kampuotai, kirčiuotai...
– Visi taip kalba. Mano laikais kalbėta apvaliai lietuviškai, skambėjo taip gražiai. O dabar tokia nukirsta, kaip komercija, prapuolė nuoširdumas, yra tik įsakymas ir įsitikinimas...
Toks gyvenimas svetimas
– Nebuvo minčių grįžti į Lietuvą?
– Australijoje man geriau gyventi, medicina geresnė, pensija geresnė. Žinau, yra grįžusių žmonių, bet labai nusivylė. Aš juk tą girdžiu, matau – ne mažutis, viską suprantu...
Bet man smagu čia atvažiuoti.
Tiesa, kai pirmą kartą apsilankiau Plikiškių kaime, buvo labai liūdna. Tėviškė visiškai sunaikinta, sodyba, koplytstulpis – viskas sunaikinta. Einu vieškeliu, ten, kur lakstydavau – anei obels, kur „pepinkiai“ būdavo, labai graudu. Žinot, kaip paukštis iš lizdo išmestas.
Turėjau apsiprasti. Čia, Lietuvoje, kartais prabūnu ir 7– 8 mėnesius.
– Su kuo buvo sunkiausia apsiprasti?
– Iš pradžių buvo labai sunku, nes lietuviai pripratę valgyti riebiai, o aš maitinuosi visai kitaip, negu lietuviai. Valgau labai paprastai – daržoves, ir su saiku. Pavyzdžiui, daug valgant pomidorų, užteršiami keliai... Bet burokai, bulvės, agurkai, bananai, avokadai, rūgęs pienas – labai gerai.
Bet jau pripratinau giminaičius kitaip valgyti.
Mėgstu žuvį, bet ir silkė, ir lašiša Šiauliuose pagedo.
Dar būtina sportuoti, kai senas – vaikščioti, bėgioti. Be judesio gulėjimas, pilvo užauginimas – tai ne sveikatos požymis, nesusipratimas.
Pažiūrėkit, kokios čia moterys...
– Gražios?
– Nežmoniškai storos, išskyrus jaunesnes. Bet senatvėje ir jos storos pasidarys, jei taip valgys. Aš iš viso nevartoju jokių taukų, lašinių, sviesto, grietinės, užtat labai gerai – alyvuogių aliejus.
Mano tikėjimas yra gamta
– Dažnai save lyginate su paukščiu. Į tremtį buvot išmestas, kaip paukštis iš lizdo, išėjot į pensiją – ėmėte skraidyti, kaip paukštis... O kai derinote susitikimo laiką, išsitarėte esąs laisvas, kaip paukštis. Kokia jūsų gyvenimo filosofija?
– Mano gyvenimo filosofija labai trumpa, susidedanti iš dviejų žodžių: atsitiktinumas ir būtinybė. Atsitiktinai atsiradome čia, bet turime valgyti, išsilaikyti, išgyventi.... Lygiai, kaip paukščiai.
Mano tikėjimas yra gamta: medžiai, paukščiai, uogos, grybai... Miške jaučiuosi geriau, negu tarp žmonių... Mano supratimu, esame visiškai lygūs su paukščiais, žvėreliais, jei stebėsime jų gyvenimą...
Nijolė KOSKIENĖ
