BBC publikacijoje - nuotrauka, kurioje droviai šypsosi Mazeda Chowdhury, kurios mentorė Victoria Briggs per vos porą mėnesių jai padėjo pažinti kiek daugiau britų įpročių, polinkių ir „modes de faire“.
Iki šiol ši 21 metų amžiaus moteris iš Bangladešo nemokėjo net užsisakyti ko panorėjusi kavinėje ar restorane – tai už ją visuomet padarydavo vyras. Į Londoną jiedu atvyko prieš metus iš nedidelio miestelio šiaurės rytų Bangladeše. Moters anglų kalba dar gerokai laužyta, bet ji tolydžio gerėja – ne be Victorijos pagalbos.
Ne pelno projektas, Rytų Londono iniciatyva, skirtas padėti imigrantėms iš Bangladešo, Somalio ir Kinijos prisitaikyti prie gyvenimo Londone. Savanoriškai projekte dalyvaujančios britės dirba akis akin su savo „auklėjamosiomis“. Visam projektui vadovauja organizacija „The Arbour“, jį koordinuoja Vix Garner.
Anot specialistės, geros adaptacijos Londone raktas – anglų kalba, tačiau projekto metu siekiama dalyvėms duoti daugiau – ne tik žodžių, bet ir socialinės aplinkos pamokų.
Mentoriai padeda ne tik mokytis anglų kalbos, bet ir padeda užsiregistruoti pas gydytoją, užsirašyti vietos bibliotekoje, išmoko gaudytis vietos viešojo transporto sistemoje.
Dauguma programoje dalyvaujančių moterų į Jungtinę Karalystę atvyksta su vadinamosiomis sutuoktinio vizomis, o tai reiškia, kad jeigu jos nori įsikurti ilgam laikui ir įsidarbinti, jos turi išlaikyti anglų kalbos egzaminą.
A.Garner teigia pastebėjusi, kad naujosios atvykėlės atkeliauja su vis geresnėmis anglų kalbos žiniomis, tačiau jos vis dar itin priklausomos nuo savo sutuoktinio šeimos. O tai, anot specialistės, gali būti tikra izoliacija, todėl mentorius joms itin reikalingas – mentoriaus programa suteikia šioms moterims galimybę patirti gyvenimą ir už šeimos sienų.
Ponios Chowdhury pavyzdys yra gana tipiškas – iki pradėjusi dalyvauti mentoriaus programoje, ji paprastai visą savaitę praleisdavo namuose žiūrėdama televizorių, laukdama savaitgalio - vienintelių poros dienų, kai galėdavo kur nors išeiti drauge su vyru. Dabar moteris ne tik pati mokosi anglų kalbos, bet jos moko ir kitus šeimos ar giminės narius, kurie nedalyvauja jokioje kalbos programoje.
„Jie visi priklausomi nuo manęs, nes angliškai jie nešneka, o mano vyras daug dirba. Tad jeigu jiems reikia nueiti pas gydytoją ar gultis į ligoninę, ar net atsakyti, jeigu kas beldžia į duris, jiems padedu aš“, – pasakoja M. Chowdhury.
Moteriai – iki pradėjus dalyvauti mentoriaus programoje – buvo gana sudėtinga susigaudyti viešojo transporto sistemoje. „Sylhete naudojomės rikšomis ir traukiniais. O čia ne tik traukiniai, bet ir metro po žeme ir ant jos, autobusai ir daug kito transporto“, – aiškina M. Chowdhury.
Mentoriaus programa trunka šešetą mėnesių, tačiau – esant poreikiui – gali būti pratęsta. „The Arbour“ atstovai teigia, kad programai sudarytas ilgas laukiančiųjų sąrašas, nes poreikis mokytis kalbos ir adaptuotis yra labai didelis.
