Kai net turtingos valstybės šaukia „Krizė!“, Lietuvoje atsiranda manančiųjų, kad šimtai tūkstančių tėvynę palikusių emigrantų grįš - be santaupų, sveikatos ir ateities vizijos. Tačiau emigrantai namo neskuba. Jiems nepatinka Lietuvoje vis dažniau skambantis siūlymas susiveržti diržus.
JAV jau 8 metus gyvenantys Renatas ir Raimonda atsakyti į „Lietuvos žinių“ klausimus prie kompiuterio prisėdo po apsilankymo parduotuvėse. Apsipirkti jiems šįkart nepavyko - didžiulės automobilių eilės. Prekybos centrų, kurių dydį sunku nupasakoti, stovėjimo aikštelės perpildytos. „Štai tau ir krizė“, - ironizuoja Raimonda. Ji dažnai svajoja apie Lietuvą, tačiau jau nebeįsivaizduoja, kaip tėvynėje reikėtų gyventi.
Pora nebankrutuoja. Abu uoliai dirba ir skaičiuoja kiekvieną dolerį. „Visada gyvenome taupiai“, - teigia Raimonda. Ji suskaičiavo mėnesio būtiniausias išlaidas. Įnašas už namą - 1900 dolerių, patarnavimai - 300, du automobiliai - 700, automobilių draudimas - 150, sveikatos draudimas - 400, maistas - 400, telefonai - 120, benzinas - 150, pramogos - 400. Renatas ir Raimonda stengiasi, kad šis tas liktų kas mėnesį pervesti į pensijų fondus. Akcijų jau kurį laiką neperka, nes jų kursas smarkiai krito ir dar krinta. Tačiau ekonominės krizės paprastais žmonėmis save laikantys lietuvaičiai nejaučia. Esą tik keliose didelėse kompanijose atleidžiami darbuotojai, visur kitur viskas teka sena vaga. Raimonda mano, jog kada nors abu grįš į Lietuvą, tačiau ne dabar - gal po šešių ar daugiau metų.
Atsijojo ne krizė
31-erių Tadas, Čikagoje gyvenantis 7 metus, pastebi, kad pastaraisiais mėnesiais čia vyksta šis tas neįprasta: „Pas mus jau nemažai tokių, kurie po truputėlį kraunasi daiktus, apsipirkinėja, siunčia į Lietuvą pinigų.“
Tadas tikina, jog grįžtančiųjų į Lietuvą šiek tiek padaugėjo. Krizė tam įtakos galėjo ir neturėti. Tiesiog darbo rinka „atsijojo“ tuos, kurie prasčiau dirba, vengia mokėti mokesčius arba nuolat susikimba su teisėsaugininkais.
Net ir legaliai čia gyvenantis emigrantas lieka svetimas. Vieną dieną toks maištautojas gali būti deportuotas iš šalies. Keliems Tado pažįstamiems taip jau nutiko. Dar keli bankrutuoja ir perkelia į Lietuvą savo dar likusį turtą. „Kol kas jie ramiai dirba ir laukia, kol bus išmesti iš nuomojamų butų. Savo noru iš čia niekas nesiruošia bėgti“, - sako Tadas.
Už Atlanto populiarus asmens bankrotas. Kiekvienas turintis paskolų ar išeikvojęs kreditinių kortelių limitus gali pasiskelbti bankrutavusiu. Nuo tada tokiam asmeniui joks bankas nebeteiks paskolų. Tačiau yra geroji medalio pusė - jei nesukaupsi oficialaus turto, paskolų grąžinti nereikės.
Pasitaiko ir liūdnesnių istorijų. Viena lietuvaitė gyveno su nelegalu lenku, šis ją paliko. Pora turėjo už paskolą nusipirkusi namą. Mergina viena už viską sumokėti nepajėgė. Galiausiai jai pritrūko pinigų net bilietui į Lietuvą.
Gąsdina valdžios siūlymai
Danijoje jau 5 metus dirbantis Aurimas tikina, kad į Lietuvą norėtų grįžti daugelis Europoje dirbančių lietuvių, tačiau jie to nepadarys. „Man nepatinka siūlymas susiveržti diržus. Atrodo, kad Lietuvoje valdžia nori taip padaryti. Tegul jie veržiasi - kelnės dėl kišenėse esančių kyšių nenusmuks“, - pokštauja Aurimas.
Jis pasakojo, kad Danijoje yra nemažai įmonių, kurios mažina darbuotojų skaičių, tačiau profsąjunga veikia nepriekaištingai. Bedarbiams mokamos pašalpos, o progai pasitaikius pasiūlomas naujas darbas.
„Mūsų kompanija tarptautinė. Danų - mažuma. Tačiau net ir krizės metu neįsivaizduojama, jog čia dirbantys emigrantai būtų išvaryti, o vietoj jų priimti danai“, - teigia vaikinas. Aurimas prisipažįsta, kad į Lietuvą grįžtų bent už pusę to, ką uždirba Danijoje. „Norėčiau tokių pat socialinių garantijų ir ne daugiau kaip 8 darbo valandų per dieną“, - vardija jis.
Grįžti patartų ne visiems
Prognozuojama sugrįšiančių lietuvių banga netiki ir Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė. Ji ne kartą lankėsi emigrantų bendruomenėse - ne tam, kad agituotų grįžti, o informuotų apie ekonominę ir socialinę padėtį tėvynėje.
A.Sipavičienės tikinimu, už Atlanto ir Europoje dirbančių emigrantų situacija skiriasi iš esmės. Prieš pusmetį, kai dolerio kursas smarkiai nukrito, už Atlanto beveik nebeapsimokėjo dirbti. Dabar - dolerio vertė kyla, ir nelogiška viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Iš kitų Europos šalių emigrantai taip pat neskubės, nes atlyginimų skirtumas yra dar per didelis. A.Sipavičienė siūlo nepamiršti, jog dauguma iš Lietuvos emigravo ne dėl politinių, o ekonominių veiksnių - ieškojo didesnio uždarbio.
Tačiau tikriems savo darbo specialistas ji patartų grįžti: „Specialistui dabar geriau dirbti Lietuvoje. Labiausiai reikalingi IT žinovai, o ypač - gerų viešbučių administratoriai. Tokių mūsų šalyje nesirengia, todėl jais dirbti gali tik užsienyje patirties pasisėmę asmenys.“
Apmąstymų metas
A.Sipavičienė pabrėžia, kad jau praėjo nemažai laiko, kai Lietuva įstojusi į Europos Sąjungą. Dabar toks metas, kai išvykėliai permąsto savo gyvenimą - grįžti ar likti. TMO Vilniaus biuro vadovė netiki, kad paprasti darbuotojai skubės grįžti, net jei labai norisi: „Esu ne iš vieno girdėjusi, jog Anglijoje gyventi iš bedarbio pašalpos geriau nei dirbti Lietuvoje.“
Tačiau ką daryti tiems, kurie dirba nelegaliai? A.Sipavičienė teigia, kad visada atsiranda darbdavių, kuriems reikia pigesnės darbo jėgos. Pastaruoju metu nemažai nelegalų iš Airijos persikėlė į Angliją.
„Dabar iš Airijos grįžta kai kurie nelegalai, kurie dirbo bankrutavusiuose fabrikuose. Tačiau tik pavieniai. Dauguma persikelia į Angliją, kur darbo pasiūla didesnė“, - sako A.Sipavičienė. Ji primena, kad Jungtinė Karalystė ruošiasi olimpinėms žaidynėms, todėl čia suplauks nemažos statybininkų pajėgos iš visos Europos. Žinoma - ir Lietuvos.
Dar neskelbtos emigrantų apklausos duomenimis, apie 50 proc. išvykėlių norėtų grįžti, tačiau jie nevažiuos į nežinomybę. Grįš tik tada, kai gimtinėje turės darbą.
Alvydas Januševičius
