Lietuva – šalis, kurioje tariame pirmuosius žodžius, mokomės rašyti, klausyti. Čia mes subręstame arba, kitaip sakant, pasiruošiame pažiūrėti gyvenimui į akis. Bet ateina diena, kai nutariame, jog reikia vykti į pasaulį laimės ieškoti.
Mus pradeda erzinti nestabili mokesčių bei švietimo sistema, nenuosekli politika ir ribotos galimybės susirasti darbą. Keliame sparnus ir skrendame ten, kur turėtų būti geriau – dažniausiai į Didžiąją Britaniją. Tuomet mokomės gyventi iš naujo. Bet ar įmanoma svetimoje šalyje įleisti šaknis, ar žmogus ten jaučiasi visavertis? Apie emigranto patirtį pasakoja dvidešimtmetės Raimonda Kaminskaitė ir Aušra Šėrytė.
Didžioji Britanija atrodė tarsi pinigų rojus
Pirmoji mano pašnekovė Raimonda į užsienį svajojo išvykti dar mokydamasi mokykloje. „Dar mokykloje su drauge visada šnekėdavau, kad važiuosim ten, nes čia likti neverta“, – sako mergina. Raimonda prisipažįsta, kad palikti Lietuvą skatino gražesnio gyvenimo viltis: „Norėjau pamatyti ir patirti tai, apie ką svajojau.“ Merginos svajonė išsipildė, kai atsirado galimybė išvažiuoti į Didžiosios Britanijos sostinę padirbėti. Iš pradžių lietuvaitė dirbo kambarine penkių žvaigždučių viešbutyje pačiame Londono centre. Vėliau, dėl didelio krūvio ir noro turėti geresnį darbą, įsidarbino padavėja. „Nesijaučiau tokia niekam tikusi, kalbą mokėjau, susišnekėt galėjau, todėl nusprendžiau pakeisti darbą“, – prisimena pašnekovė. Dabar Raimonda tikina, kad gyvenimas užsienyje turi savų pliusų ir minusų.
Tokiai nuomonei pritaria ir kita mano pašnekovė Aušra. Ji taip pat išvyko į Angliją norėdama susipažinti su kita šalimi ir užsidirbti. Tiesa, Aušra ieškojo tik darbo vasarai, kurį jai padėjo rasti draugė, į svetimą šalį išvykusi iš karto po mokyklos baigimo. „Dirbau „London Marriot Hotel West India Quay“ viešbutyje kambarine. Nebuvo didelio pasirinkimo, reikėjo kažkaip įsitvirtinti ten, todėl atsiradus galimybei ja pasinaudojau“, – pasakoja vasarą svetimoje šalyje praleidusi mergina.
Grįžo trumpam
Abi kalbintos merginos šiuo metu yra Lietuvoje, deja, tik viešnagei. Ir kas gi parvijo atgal iš pasakų šalies? Gal ne veltui sakoma, jog rojus, iš kurio negalima išeiti, virsta pragaru? „Važiavau ten jau žinodama kada grįšiu, kadangi Lietuvoje laukė mokslai, kurių tikrai nesinorėjo mesti, juolab kad liko tik šie mokslo metai“, – aiškina Aušra. Paklausta, ar pabuvus svetimoje šalyje ir sugrįžus čia, namo, nesinori pasilikti, pašnekovė atsako kategoriškai: „Tikrai ne. Nebent kas nors pasikeistų šioje ašarų pakalnėje.“
Kiek kitokia yra Raimondos situacija. Ji, kitaip nei Aušra, į Lietuvą planavo sugrįžti tik smagiai praleisti vasaros atostogų ir pabūti su išsiilgtais artimaisiais. „Tiesiog pasiilgau namų ir norėjau pailsėti nuo visko, ką palikau užsienyje, visgi prabuvau ten devynis mėnesius. Maniau, kad po trijų mėnesių važiuosiu atgal, tačiau užsibuvau, sunku buvo vėl viską palikt, netgi sunkiau nei pirmą kartą“, – atvirauja Raimonda. Buvo akimirka, kai mergina nusprendė pasilikti Lietuvoje ir tęsti čia studijas, tačiau viltys žlugo, kai ji išgirdo kalbas, jog ateinančiais metais valstybės finansuojamoms vietoms universitetuose bus skirta dar mažiau lėšų. Dabar abiejų pašnekovių artimiausi planai – užsienis.
Dukros paklydėlės
Jauni žmonės nebijo eksperimentuoti. Mums labai paprasta vieną dieną susikrauti kuprinę ir vykti ten, kur akys veda. „Juk nėra padėties be išeities“, – dažnai pagalvojame. Tačiau, kaip visa tai atrodo tėvų, kurie vaikus dažnai išleidžia į nežinią, akimis?
„Gyvenu tik su mama ir sese, todėl mamai nelabai patiko, kad ketinu išvykti. Kaip ir bet kuri kita mama ji labai jaudinosi, ar viskas bus gerai, ar neprapulsiu ten“, – pasakoja Aušra. Pašnekovė teigia, kad sprendimą priėmė ekspromtu, o tai dar labiau gąsdino šeimiškius. Galbūt staiga kilusi idėja ir lėmė graudų atsisveikinimą su šeima: „Atsisveikinimas buvo sunkus. Atrodė, kad tikrai noriu išvažiuot, bet kartu ir ne, nes buvo labai sunku palikti mamą. Guodė vienintelė mintis, kad netrukus grįšiu.“
Kur kas labiau apsisprendusi buvo Raimonda. „Tėvai skatino mokytis čia, bet neperkalbėjo manęs – jau buvau nusprendusi. Atsisveikinimas buvo graudus, ypač mamai, manęs kažkaip tai nepaveikė, nes norėjau išvažiuoti.“ Kita vertus, kai merginai reikėjo išvykti antrą kartą – buvo gerokai sunkiau ir liūdniau.
Naujas gyvenimas
Gimtoji šalis pasilieka už lėktuvo langelio, ir staiga jau stovi ant Didžiosios Britanijos žemės. Nauja šalis, nauji žmonės... Nejaugi nebaisu ir nieko netrūksta?
„Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta permainų, todėl prisitaikyti prie naujos aplinkos nebuvo lengva, bet laikui bėgant su viskuo galima susigyventi“, – atvirauja Aušra. Pašnekovė netrukus priprato ir prie kultūrų gausybės, ir prie svetimos kalbos, kurią jau puikiai mokėjo. Kita vertus, buvo ir silpnumo valandėlių, kai viską norėjosi mesti ir bėgti atgal pas mamą. „Silpnumo valandėlių tikrai buvo, ypač pačioje pradžioje. Miestas didelis, o jame nieko nepažįsti, nežinai, kaip nusigauti iki tau reikiamos vietos, nežinai, kuo gali pasitikėt, o kuo ne. Visko buvo, todėl ir noro viską mesti – taip pat. Bet raminau save, kad jei kitiems pavyko, pavyks ir man.“ Ir pavyko. Dabar mergina vėl nori pasinerti į didmiesčio šurmulį.
Raimonda apie gyvenimą Anglijoje kalba su nostalgija. „Pasiilgau daugybės vietų ten“, – teigia lietuvaitė, kurią žavėjo nauja ir įdomi aplinka. Raimondai, priešingai nei Aušrai, teko įveikti kalbos barjerą, bet pasirodė, kad viskas įmanoma. Sunkiausias emigracijos periodas buvo, kai ji niekur nedirbo ir turėjo sutikti žiemos šventes be šeimos: „Neįsivaizdavau švenčių be artimųjų, tačiau pažįstami žmonės perkalbėjo ir pasilikau.“ Žmonės sako, kad ir šuo kariamas pripranta, o čia juk viso labo tik svetimšaliai jaunuoliai dideliame ir triukšmingame Anglijos mieste.
Emigruokim be skaudančios širdies?
Dažnai tenka girdėti, jog emigrantai nemyli savo šalies, išduoda savo gimtinę ir renkasi lengviausią kelią – bėgti. Mano pašnekovės nesutinka su tokiu požiūriu. „Ne kartą esu girdėjusi žmones kalbant, kad emigrantai – tai tarsi žiurkės, bėgančios iš skęstančio laivo. Visiškai nesutinku su tokia nuomone, nes tai žmonės, norintys savo gyvenime turėti kažką daugiau nei daugybę skolų bei tuščią šaldytuvą“, – piktinasi ir išvykstančius lietuvius teisina Aušra.
„Mūsų šalis ypatinga didelėmis kainomis, mokesčiais, gyvenimu nepatenkintais žmonėmis, Seime sėdinčiais dėdėmis, kurie sau atlyginimus kelia, o paprastiems žmonėms mažina“, – lyg pratęsdama Aušros mintis ironizuoja Raimonda.
Kadangi įspūdingas Lietuvos kraštovaizdis jau pabodęs, o kai jo pasiilgsti, dėl puikiai išplėtotos susisiekimo sistemos gali bet kada sugrįžti, kodėl gi nevažiuoti į pasaulį laimės ieškoti, kur, anot Raimondos, gali daugiau sau leisti, jautiesi laisviau, dirbi mažiau, o uždirbi daugiau.
Gintarė BAKŪNAITĖ
