Emigracijos aukos: tėvai, paliekantys vaikus

Vai­kai, ku­rių tė­vai emig­ra­vę, jau tu­ri ko­di­nį pa­va­di­ni­mą – gy­vų tė­vų naš­lai­čiai. Aug­da­mi su se­ne­liais ar vy­res­niais bro­liais, se­se­ri­mis, jie daž­niau­siai bū­na kaip vi­si. Tik kar­tais no­ri dau­giau dė­me­sio, at­jau­tos, daž­niau par­ne­ša pra­stus pa­žy­mius, skau­džiau iš­gy­ve­na paaug­lys­tę. Re­čiau at­krei­pia­me dė­me­sį į tai, ką iš­gy­ve­na vai­kus pa­li­kę tė­vai.

De­šimt­me­tis be vai­ko

Ei­li­nis tau­ti­nis va­ka­rė­lis vie­na­me Či­ka­gos (JAV) prie­mies­ty­je. Su­si­rin­kę čia gy­ve­nan­tys lie­tu­viai žiū­ri ek­ra­ne na­mo šei­mi­nin­ko įspū­džius iš ke­lio­nės po lau­ki­nę gam­tą. Vė­liau – mu­zi­ka, gė­ri­mai, šo­kiai, bend­ra­vi­mas.

Be­siš­ne­ku­čiuo­jant apie gy­ve­ni­mą, su­kre­čia Ša­rū­no ir Jur­gi­tos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja. Du vie­nas ki­tą be ga­lo my­lin­tys žmo­nės, ta­len­tin­gi, in­te­lek­tua­lūs. Su­si­ti­ko stu­di­juo­da­mi Lie­tu­vo­je. Vė­liau su­si­lau­kė vai­ko. Paau­gi­no iki pir­mos kla­sės ir... abu emig­ra­vo į Ame­ri­ką. No­rė­jo už­si­dirb­ti, nes iki tol nie­ko ne­tu­rė­jo. Vai­ką pa­li­ko se­ne­liams.

Ša­rū­nas vai­ruo­ja sunk­ve­ži­mį. Už­dir­bo tru­pu­tį dau­giau, nei tos pa­čios pro­fe­si­jos at­sto­vai, mat pa­te­ko į pres­ti­ži­nę fir­mą. Da­bar jis ti­ki­si įkur­ti sa­vo in­ter­je­ro ap­dai­los įmo­nę, nors Lie­tu­vo­je sva­jo­jo bū­ti būg­ni­nin­ku. „Re­pe­ta­vau nuo­šir­džiai dau­gy­bę me­tų. Ga­lė­čiau ir da­bar ko­kio­je gru­pė­je pa­gro­ti“, – sa­ko Ša­rū­nas, sriub­te­lė­da­mas iš skar­di­nės.

Su al­ko­ho­liu vy­ras el­gia­si at­sar­giai, nes jau bu­vo „pa­sly­dęs ant kamš­čio“. Per va­ka­rė­lį – ne dau­giau vie­nos skar­di­nės. Ki­taip ga­lo ne­bus. Dėl to vos su Jur­gi­ta neiš­sis­ky­rė.

„Mei­lė da­ro ste­buk­lus“, – tar­si į orą pa­lei­džia žo­džius Jur­gi­ta, ta­čiau jos aky­se šių dek­la­ruo­ja­mų „ste­buk­lų“ ne­ma­ty­ti. Grei­čiau – skaus­mo aša­ros.

Pa­pa­sa­ko­ja, kad nuo iš­vy­ki­mo iš Lie­tu­vos jau praė­jo be­veik de­šimt me­tų. Sū­nus še­šio­lik­me­tis. Vi­są šį lai­ką Ša­rū­nas ir Jur­gi­ta ne­bu­vo grį­žę į Lie­tu­vą nė kar­to, nes bū­tų pra­ra­dę dar­bus, o grįž­ti į Ame­ri­ką bū­tų be­veik neį­ma­no­ma. Jie vi­sus me­tus čia gy­ve­no ir dir­bo ne­le­ga­liai.

Su vai­ku bend­ra­vo in­ter­ne­tu. Sten­gė­si tai da­ry­ti kas­dien. Įvai­riais bū­dais ro­dė vai­kui sa­vo mei­lę, pri­si­ri­ši­mą, ta­čiau skaus­mas ir kal­tė vis gi­liau rai­žė aša­rų la­ta­kus. Abu – šiek tiek pa­lū­žę, bet lai­ko­si. Abu – rei­ka­lau­jan­tys dė­me­sio ir užuo­jau­tos. Tar­si di­de­li vai­kai.

Vin­giai

Va­ka­rė­lis tę­sia­si. Nau­jo­kui, ką tik at­vy­ku­siam iš Lie­tu­vos, nuo iš­girs­tų is­to­ri­jų plau­kai pies­tu sto­ja. „At­va­žia­vau čia, pra­si­gy­ve­nau. Iš pra­džių il­gė­jau­si Lie­tu­vo­je pa­lik­tos šei­mos, bet vė­liau ją me­čiau. Ir tu ne­grį­ši, ga­ran­tuo­ju“, – ti­ki­na pen­kias­de­šimt­me­tis Da­rius su ža­vin­ga mo­te­ri­mi pa­šo­nė­je.

Vai­kų va­ka­rė­ly­je ma­žai, nors po­ros jau­nos. Jų ar­ba iš­vis nė­ra, ar­ba jie Lie­tu­vo­je. Vo­va iš Uk­rai­nos – džiu­giu vei­du. Jam pa­si­se­kė. Pir­mą kar­tą jis ne­le­ga­liai imig­ra­vo į JAV, ke­le­tą me­tų pa­dir­bė­jo, vos ne­su­si­ra­do ki­tos mo­ters, pri­si­grie­bė pa­sko­lų ir pa­bė­go, per­žeg­no­jęs sva­jo­nių ša­lį. Vė­liau lyg ty­čia jo žmo­na lai­mė­jo „ža­lią kor­tą“. Da­bar jau vi­sa šei­ma čia.

Juo­zas – aukš­tai­tis, nuo Ig­na­li­nos eže­rų. Nuo­lat pa­sa­ko­ja, kaip jis pa­siil­go tų kraš­tų gam­tos ir vi­sos Lie­tu­vos. La­biau­siai jam ne­ri­mą ke­lia tai, kad paaug­lys sū­nus lie­tu­viš­kai vos su­si­kal­ba, nes jis gi­mė ir užau­go čia. Jo drau­gas taip pat gai­li­si čia at­si­ve­žęs dar ma­žy­tį sa­vo sū­nų: „Pa­žiū­rėk kaip jis at­ro­do. Jau pen­kio­li­ka, o iš vei­do at­ro­do kaip vie­nuo­li­kos, ir dar nu­tu­kęs. Tai vis ame­ri­ko­niš­kas mais­tas“.

Dar­že­liai se­zo­ni­nių emig­ran­tų vai­kams

Pie­tų Šve­di­ja. Sko­nės re­gio­nas. Lie­tu­viš­kas pa­ke­lės res­to­ra­nas, ku­ria­me daž­nai su­si­ren­ka mū­sų tau­tie­čiai. Vi­si vie­nas ki­tą pa­žįs­ta. Net ži­no, jog prie šio sta­liu­ko sė­di ke­le­tas va­gi­šių. Jie iš sa­vų sten­gia­si ne­vog­ti. Toks jų dar­bas čia.

Tris­de­šimt­me­tė Vir­gi­ni­ja gy­ve­na su de­šimt­me­te duk­ra ir nau­ju gy­ve­ni­mo drau­gu, nuo ku­rio da­bar lau­kia­si kū­di­kio. Mo­te­ris ne­mo­ka ap­sa­ky­ti sa­vo lai­mės, ta­čiau ne vi­sa­da taip bu­vo.

„Pa­li­kau duk­rą Lie­tu­vo­je ko­kius tris kar­tus po­rai mė­ne­sių, kad iš­lėk­čiau į Šve­di­ją se­zo­ni­niams dar­bams. Bai­su net pri­si­min­ti. Kiek­vie­ną die­ną sa­ve įti­ki­nė­jau, kad vai­kui vis­kas ge­rai. Jis ten tik­rai pri­žiū­rė­tas, o ma­nęs jai ne­va už­ten­ka te­le­fo­nu“, – pri­si­me­na Vir­gi­ni­ja.

Pir­mą kar­tą vai­ką dviems mė­ne­siams pa­li­ko nuo sep­ty­nių mė­ne­sių. „Ne­tu­rė­jau ki­to pa­si­rin­ki­mo. Bu­vau vi­sai jau­nu­tė, „ža­lia“ ir pa­si­me­tu­si. Vai­kas nė kal­bė­ti dar ne­mo­kė­jo. Ne­ma­čiau pir­mų­jų dan­tu­kų. Ne­pa­ži­no ji ma­nęs, kai grį­žau. Nie­ka­da to ne­be­kar­to­čiau, kad ir kaip gy­ve­ni­mas vers­tų“.

Mo­te­ris sa­ve šiek tiek pa­tei­si­na. Kai pa­li­ki­nė­jo vai­ką, dar ne­prik­lau­sė­me Eu­ro­pos Są­jun­gai. „Ne­ti­kiu, kad kas nors ga­li pri­vers­ti da­bar ma­ne pa­lik­ti vai­ką. Į jo­kią ša­lį be vai­ko su­riš­tos neiš­vež­tų. Ir rin­ka jau pri­si­tai­ko prie emig­ran­tų srau­to. Net se­zo­ni­niams dar­buo­to­jams vi­sos ES ša­lys, ku­rios šiuo me­tu vi­lio­ja emig­ran­tus, vie­to­je siū­lo dar­že­lius, mo­kyk­las“.

Mo­ky­to­jas tam­pa tė­vu

Šiau­lie­tis pra­di­nių kla­sių pe­da­go­gas Al­vy­das Va­lu­ko­nis sa­ko jau ne vie­nam vai­kui bu­vęs tė­vo įvaiz­džio kū­rė­ju. Kai ku­rie tė­vai pra­šy­da­vo, kad vai­kas pa­tek­tų pas pe­da­go­gą vy­rą, nes tė­vo nė­ra – jis už­sie­ny­je ir la­bai re­tai grįž­ta.

„Emig­ra­ci­ja la­bai rim­tas reiš­ki­nys. Vai­kams la­bai trūks­ta bend­ra­vi­mo su tė­vais. Tai net ašt­riau, nei bū­ti naš­lai­čiu. Kai tė­vai mi­rę, su­si­tai­kai su tuo ir gy­ve­ni to­liau, o kai gy­vi – nuo­lat jų lau­ki ir ti­kie­si dė­me­sio“, – iš pa­tir­ties pa­sa­ko­ja mo­ky­to­jas.

Tvir­čiau ant že­mės kar­tais jau­čia­si net įvai­kin­ti vai­kai. Ap­lin­ki­niai to­kius aky­lai ste­bi. Jei tik vai­kas ap­lei­džia­mas, kai­my­nai tuo­jau pat pa­ste­bi ir ne­by­liai klau­sia įtė­vių – kur de­di už vai­ką gau­na­mus pi­ni­gus? Gal pra­ge­ri?

A. Va­lu­ko­nis ne­no­ri bū­ti ka­te­go­riš­kas: „Da­bar žmo­nės tu­ri pui­kias ga­li­my­bes pa­lai­ky­ti kas­die­nį ry­šį. Vai­kams daž­nai trūk­ta tik rea­laus ap­ka­bi­ni­mo, o žo­džius „my­liu“, „pa­siil­gau“, jie iš­girs­ta kas­dien. Ma­mos ir tė­čio ši­lu­mos nie­kas ne­pa­keis. Kuo dau­giau bend­rau­ki­te, re­gu­lia­riai grįž­ki­te ir vis­kas bus ge­rai. Vai­kai lai­kui bė­gant už kiek­vie­ną su­grį­ži­mą de­šim­te­rio­pai at­ly­gins. Sa­kys: ma­ma, tė­ti, tu ma­nęs neuž­mir­šai“.

Tu­ri įtei­sin­ti glo­bą

Do­na­tas Ža­ka­ris, Šiau­lių vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jas, pri­me­na, kad nuo 2006 me­tų abu iš­vyks­tan­tys tė­vai tu­ri prieš mė­ne­sį apie tai in­for­muo­ti vai­ko tei­sių sky­rių ir su­tvar­ky­ti glo­bos do­ku­men­tus. Tai – vals­ty­bės ne­fi­nan­suo­ja­ma glo­ba, ku­rią daž­niau­siai pri­sii­ma ar­ti­miau­si gi­mi­nai­čiai. Kar­tais – drau­gai.

To­kia glo­ba rei­ka­lin­ga, kad vai­kas tu­rė­tų tei­sė­tą sa­vo at­sto­vą, jei pri­reik­tų me­di­kų pa­gal­bos ar ki­to­kio suau­gu­sių­jų at­sto­va­vi­mo. Ži­no­ma, šie žmo­nės at­sa­kin­gi ir už vi­są vai­ko glo­bą.

To­kią glo­bą ga­li­ma nu­sta­ty­ti ne­ri­bo­tam lai­kui. Po­pu­lia­riau­sia nu­sta­ty­ti me­tams, dve­jiems. Bet pa­si­tai­ko ir še­še­riems. Il­gus ter­mi­nus tar­ny­ba trak­tuo­ja kaip ban­dy­mą veng­ti tė­vys­tės. Ten­ka įro­dy­ti, kad vai­kas iš tie­sų ne­pra­ras ry­šio su tė­vais.

Šiuo me­tu Šiau­liuo­se yra ga­lio­jan­tys 108 to­kie glo­bos pra­šy­mai įvai­riam lai­ko­tar­piui. Sky­rius ne­ga­vo jo­kių sig­na­lų, kad glo­bo­ja­mi vai­kai bū­tų ne­pri­žiū­ri­mi ar val­ka­tau­tų.

Prak­tiš­ka ro­do, kad tė­vai daž­niau­siai do­ku­men­tus pra­de­da tvar­ky­ti li­kus pen­kioms die­noms iki skry­džio. Yra ke­le­tas at­ve­jų, kai glo­bą tė­vai pra­tę­sia jau tre­čią kar­tą. Jei tė­vai iš­vyk­tų ne­sut­var­kę do­ku­men­tų, vai­ko tei­sių gy­nė­jai per tris die­nas nu­spręs­tų, su kuo iš ar­ti­mų­jų vai­kas ga­lė­tų gy­ven­ti ar­ba... ap­gy­ven­din­tų glo­bos na­muo­se.

Komentaras: neap­gau­di­nė­ki­me sa­vęs, kad vis­kas ge­rai

Ja­ni­na Urnikienė, Šiau­lių pe­da­go­gi­nės ir psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos di­rek­to­rė:

– Jei tė­vai iš­vyks­ta, de­rė­tų jiems la­bai daug su vaiku bend­rau­ti ir smul­kiai ap­tar­ti to­li­mes­nio bend­ra­vi­mo ga­li­my­bes – ko­kiais bū­dais pa­lai­kys ry­šį, taip pat kur iš­vyks­ta, ką veiks, kur gy­vens.

Sau­gos as­muo – psi­cho­lo­gai tu­ri to­kį ter­mi­ną. Tai žmo­gus, su ku­riuo vai­kas nuo ma­žu­mės yra už­mez­gęs ry­šį ir su juo jau­čia­si sau­gus. Pir­muo­sius ke­le­tą vai­ko gy­ve­ni­mo me­tų pa­lik­ti jo glo­bė­jams ne­de­rė­tų. Šiuo me­tu la­bai sun­ku pa­keis­ti tą žmo­gų, su ku­riuo yra už­megz­tas sau­gu­mo ry­šys.

Iš­vy­kę tė­vai tu­rė­tų neap­gau­di­nė­ti sa­vęs, kad vai­kams yra vis­kas ge­rai. Vai­kai daž­nai pra­de­da pra­sčiau mo­ky­tis. Kar­tais ne­lan­ko mo­kyk­los. Da­ro­si ag­re­sy­ves­ni, už­da­res­ni.

Paaug­liai į tė­vų iš­vy­ki­mą rea­guo­ja ne ma­žiau nei ma­ži vai­kai. Jiems ky­la daug pro­ble­mų, ku­riuos no­rė­tų iš­spręs­ti su ar­ti­mais žmo­nė­mis, nors daž­nai apie tai ir ne­kal­ba.

Vai­kai pas tar­ny­bos psi­cho­lo­gus daž­nai pa­ten­ka dėl ki­tų da­ly­kų: ne­si­mo­ko, el­gia­si ag­re­sy­viai. Vė­liau paaiš­kė­ja, kad prie vi­sų pro­ble­mų dar ir tė­vai iš­vy­kę. Skau­džiai vai­ko psi­chi­ka žei­džia­ma ta­da, kai vai­ką vie­nu me­tu už­griū­na ke­lios ne­lai­mės.

Są­ly­gi­nai ge­rai, jei vai­ką pri­žiū­ri la­bai ar­ti­ma gi­mi­nė. Ta­da glo­bė­jas la­biau sten­gia­si, kad at­skir­tie­ji pa­lai­ky­tų kuo glau­des­nius ry­šius. Bend­ra­vi­mas tu­ri bū­ti re­gu­lia­rus, nuo­la­ti­nis. Kuo daž­niau kar­to­ti šir­džiai mie­lus žo­džius, pri­min­ti, ka­da grįš, kaip lau­kia su­si­ti­ki­mo.

Alvydas JANUŠEVIČIUS