Apie išvažiavusiųjų patriotizmą nevengiama kalbėti net iš aukščiausių tribūnų, pasimėtant kaltinimais „lengvo gyvenimo ieškotojams“. Tiesa, jei Londono moksleivė parveža medalį Lietuvai, „lengvo kelio“ ieškotojo šlovės spinduliuose mielai šildosi visi, kas netingi.
Išvyko visa Marijampolė
Vieni į užsienį laimės ieškoti skuba spaudžiami skolų ar nesėkmingų darbo paieškų Lietuvoje, kiti tiesiai šviesiai sako, kad emigruoti skatina ne tik noras ant duonos užsitepti sviesto, bet ir požiūris į žmogų mūsų šalyje. Atseit ten geriau, šviesiau ir mieliau. Ar tikrai?
Emigrantas dažnai vaizduojamas kaip gana jaunas, bet gyvenimu tėvynėje nusivylęs žmogus, turimą aukštojo mokslo diplomą pasiryžęs iškeisti į indų plovėjo prijuostę. Statistikos departamento duomenimis, 2011-aisiais emigravo 54,3 tūkst. Lietuvos piliečių, kitaip tariant, laimės ieškoti svetur išvyko visas Marijampolės dydžio miestas.
Sociologai atsargiai perspėja, kad šie skaičiai nėra tikslūs, nes ne visi praneša, kad išvyksta, o grįžę nepuola apie tai garsiai skelbtis.
Dalis žmonių, išvažiavusių per kokią aferistų agentūrą ir patekusių į tautiečių suregztas pinkles, grįžta už paskutinius pinigus, o tie, kurie neturi ir jų, skambina giminėms ar draugams, kad „išpirktų“ iš mikroautobuso vairuotojo. Kiti grįžę statosi namą Riešėje prie Vilniaus, o treti įleidžia šaknis kokiame Londono priemiestyje.
Užplūsta nostalgija
Ne tik pinigų lietus arba visiškas nuskurdimas užsienyje yra emigrantų kasdienybė. Dažną kamuoja sunki adaptacija, namų ilgesys ir amžina atvykėlio etiketė.
Kalbėdama, su kokiomis problemomis susiduria užsienyje laimės ieškantys tautiečiai, psichologė Vilma Kuzmienė teigė, kad dažniausiai kreipiasi depresijos, panikos priepuolių kankinami žmonės. „Itin dažnai pasitaiko nerimo sutrikimų. Ėmus gilintis į šių reiškinių priežastis, paaiškėja, kad už to slypi santykių su partneriais ir mylimaisiais problemos“, – kalbėjo specialistė.
Pasak jos, santykių problemas galima skirstyti į dvi kategorijas: santykiai su partneriu ar sutuoktiniu ir santykiai su kolegomis bei kitais aplinkiniais žmonėmis.
Dėl stiprių emocinių išgyvenimų ateina momentas, kai nebeatlaikoma įtampos. Pasekmė – depresija ir kitos krizės. Emigracijos adaptacijos problema dažnai atsiskleidžia per nostalgiškus pojūčius, pasirinkimo klausimo sau kėlimą.
„Žmonės išgyvena, kad laikui bėgant nutrūksta santykiai su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir draugais. Kartais jie netgi būna smerkiami: jei pora išvyksta gyventi į užsienį su vaikais, iš tėvų išgirsta priekaištų, kad šie prarado galimybę bendrauti su vaikaičiais“, – kalbėjo specialistė.
Į specialistus paprastai pagalbos kreipiasi 20–40 metų žmonės, daugiausia – moterys. Tarp besikreipiančiųjų – ir nekvalifikuotą darbą dirbantys, aukštojo išsilavinimo neturintys, neaukšto emocinio intelekto žmonės, ir tie, kuriems gyvenime nieko netrūksta.
Į klausimą, ar galima išskirti emigrantus kankinančias problemas pagal jų amžių, V. Kuzmienė atsakė, kad meilė svarbi bet kuriam žmogaus amžiaus tarpsniui.
Trejų metų riba
V. Kuzmienės teigimu, dažnai klaidingai manoma, kad integracijos problemą jauni žmonės išsprendžia greičiau ir paprasčiau. Tai mitas.
„Viskas priklauso ne nuo žmogaus amžiaus, bet nuo pasitikėjimo savimi lygio. Kai buvo kuriamas projektas, kurio tikslas – teikti psichologinę pagalbą emigrantams, manėme, kad dažniausiai kreipsis žmonės, kurie iš Lietuvos yra išvykę neseniai, tarkime, prieš vienerius metus. Paaiškėjo, kad pagalbos dažniau prireikia ilgesnį laiko tarpą emigravusiems žmonėms. Dauguma į mus besikreipiančiųjų svečioje šalyje gyvena ilgiau nei trejus metus“, – kalbėjo V. Kuzmienė.
Tokį trejų metų laikotarpį galima paaiškinti paprastai. Vos atvykęs į kitą šalį žmogus turi susidoroti su daugybe rūpesčių: reikia susirasti būstą, darbą, vaikams – mokyklą. Pirmieji pora metų prabėga labai greitai bandant išspręsti buities problemas. „Jei būna sunku, žmogus linkęs save guosti, kad pradėti viską nuo pradžių apskritai nėra lengva ir šitas gyvenimo etapas praeis“, – sakė V. Kuzmienė.
Tačiau ir po trejų metų situacija negerėja. Po 5–10 emigracijoje praleistų metų žmogus ima kelti sau labai rimtus egzistencijos klausimus dėl nutrūkstančių santykių su šeima, artimaisiais, draugais, ima abejoti sprendimo emigruoti teisingumu.
Kas lietuvių draugai
Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai į konsultacijas ateina žmonės, kurie yra susikūrę gerą materialų gyvenimą, bet jaučia tam tikrą vidinį nepasitenkinimą.
„Drąsus apibendrinimas, tačiau iš visų į mus besikreipusių žmonių nebuvo nė vieno, kuris emigracijoje susirado vietinių draugų. Visos tautos emigracijoje buriasi į bendruomenes – kinai, meksikiečiai, žydai ir taip toliau“, – aiškino V. Kuzmienė.
Dažnai pasigirsta dvi nuomonės: vieni sako, kad Lietuvoje požiūris į žmogų yra labai negatyvus, tad užsienyje gyventi geriau, kiti tvirtina, kad net keletą metų gyvenant svečioje šalyje nusikratyti emigranto etiketės nėra įmanoma.
Psichologės teigimu, dažnai apsigaunama: „Į darbuotoją, kaip į intelekto ir fizinės jėgos šaltinį, žvelgiama su pagarba, bet juk darbo diena baigiasi, visi atsistoja, atsisveikina ir išeina, o tas lietuvis taip ir lieka. Kiek man žinoma, dažniausiai lietuvių draugais tampa kitataučiai – indai, lenkai, baltarusiai, kiti emigrantai.
Vienoje Londono kavinėje padavėja dirbo studentė lietuvė, su ja ėmėme kalbėti lietuviškai. Prie gretimo stalelio sėdėjo dvi senyvo amžiaus britės. Viena jų merginai priėjus sušnypštė: „Važiuotumėte jūs iš čia namo.“ Tai apie kokią pagarbą žmogui kalbame?“
Realybė, anot V. Kuzmienės, tokia, kad visur skalambijamas pasaulio piliečio šūkis atsimuša į tai, jog svetimoje bendruomenėje vis tiek esi tik svečias. Skandinavijos šalyse, garsėjančiose tolerancija, mūsų darbštūs tautiečiai laukiami, bet ir ten egzistuoja tam tikrų požiūrio į emigrantą tendencijų.
„Jei ką nors blogai padarys darbuotojas norvegas, tai bus greitai pamiršta, bet jei – lietuvis, jam tuojau bus duota velnių ir dar atlyginimą gaus paskutinis“, – pasakojo pašnekovė.
V. Kuzmienės teigimu, gyvenantieji užsienyje nors kartą per metus stengiasi grįžti į tėvynę.
„Gal nuskambės juokingai, bet grįžtama pakvėpuoti lietuvišku oru. Neseniai teko bendrauti su viena Skandinavijoje gyvenančia emigrante, trumpam grįžusia į Lietuvą.
Moteris pasakojo, kad Skandinavijoje pas kaimynus druskos ar plaktuko pasiskolinti nenueisi, nes ten įprasta, kad kiekvienas turi savo druskos ir savo plaktuką. Dažna situacija atrodo taip: praradau darbą, nebeturiu ką valgyti, neturiu su kuo bendrauti ir nežinau iš kur sulaukti pagalbos. Tokiam žmogui patariama grįžti, bet jis atsako, kad grįžti negali, nes likusieji Lietuvoje apie emigrantus galvoja, kad šie turi tapti milijonieriais“, – pasakojo psichologė.
Pati Lietuvos valdžia nelabai žino, kiek yra tų norinčių arba nenorinčių bent oru pakvėpuoti emigrantų.
Devynerius metus užsienyje gyvenusi menotyrininkė Nomeda Repšytė „Balsas.lt savaitei“ situaciją komentavo taip: „Ta 24 valandų linija, kuria išeiviai galėjo susisiekti su psichologais tėvynėje, ir kurią dabartinė vyriausybė buvo laikinai uždariusi dėl taupumo, turėjo priešingą patirtį. (???)
Visi laukė skambučių iš seniai išvykusiųjų, o gavo iš tų, kurie išvykę vos prieš dvejus trejus metus, nes dabar adaptacija vyksta kur kas greičiau nei tada, kai reikėjo išmokti, kas apskritai yra PIN kodas ir pajamų mokesčiai. Atradimas, kurį padaro ne vienas – su savo įstatais į svetimą vienuolyną nevaikštoma. Vakaruose nacionalinės valstybės ir tautos idėja niekur nėra dingusi. Veikia būtent tai, o ne kosmopolitinis žmogus“, – aiškino ji.
Lietuviška „socialinė“ žiema
Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) tyrėjų atliktas tyrimas parodė, kad net 80 proc. apklaustųjų teigiamai vertina emigrantus, tačiau 70 proc. neigiamai atsiliepia apie pačią emigraciją.
VPVI analitikė Dovilė Žvalionytė teigė, kad visuomenės nuomonė apie išvykusiuosius yra teigiama, nes didelė dalis Lietuvos gyventojų patys turi migracijos patirties, pažįsta ką nors iš emigrantų ar galbūt net gauna finansinę paramą iš išvykusių į užsienį šeimos narių. Anot D. Žvalionytės, išvykti žmones skatina ne tik ekonominiai sunkumai, bet ir siekis įgyti naujų žinių, pažinti užsienio šalis, išbandyti pačiam tai, apie ką pasakoja kiti.
Lietuvos migrantams būdinga intensyvi ir vis intensyvėjanti apykaita – išvykimas, grįžimas, pakartotinis išvykimas ir taip toliau. Kadangi didžioji migracijos dalis vyksta Europos Sąjungos laisvo judėjimo erdvėje, žmonės turi galimybę išvykti ir grįžti daug kartų. Beveik pusė 2011 metais apklaustų grįžusių migrantų buvo išvykę ir grįžę du ar daugiau kartų.
Neretai, nors ir nudegę per geresnio gyvenimo svetur paieškas, lietuviai po kurio laiko vėl susiruošia į laimės paukštės medžioklę.
Anot D. Žvalionytės, pakartotinai išvykti labiausiai linkę tie, kurie grįžę susiduria su finansiniais sunkumais, ypač jei užsienyje jiems gerai sekėsi. „Grįžę ir vėl emigruoti ketinantys migrantai pabrėžia ir nusivylimą Lietuvos perspektyvomis bei požiūriu į žmones.
Pastarąją problemą vienas iš grįžusiųjų pavadino socialiniu šalčiu, kai žmonės atrodo rūstesni, piktesni nei užsienyje. Atrodo, kad itin dažnai „socialinė žiema“ vyrauja darbo vietose, nes neretai grįžę migrantai nurodo pastebintys ir jaučiantys darbdavių atsainumą, nesiskaitymą su darbuotojais“, – pasakojo D. Žvalionytė.
Kol kas kalboms apie besikeičiantį emigranto paveikslą būdingas vienas svarbus faktas. Kitaip nei senosios emigrantų kartos, dabartinė išsiveža ir tėvus bei dėdes, tetas.
