Prieš šešerius metus Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, atsivėrusios šalių sienos suteikė naujų galimybių keliauti, pažinti, mokytis, studijuoti, užsidirbti ir, deja, net visam laikui palikti Tėvynę. Vedami svajonių apie geresnį gyvenimą, profesines perspektyvas, vejami būtinybės aprūpinti šeimą nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą paliko daugiau nei pusė milijono piliečių.
Ar lengvai pildosi svajonės, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ žurnalistai teiravosi kelių rajono gyventojų, pažinusių emigrantų dalią.
Į sėkmę pamažu
„Jeigu turite darbą Lietuvoje ir gerai jaučiatės, nevažiuokite į svetimą šalį, – vienbalsiai sako jau šešerius metus Londone gyvenantys Renata ir Romas Baltučiai. – Ten tikrai ne aukso kasyklos, o juodas darbas. Vienam kitam pasiseka iš karto, tačiau reikia būti apsukriam, o daugumai pradžia yra sunki.“
Pakviesta sesers ir smalsaudama Renata vos baigusi profesinę mokyklą Lietuvoje išvyko į Londoną. Po kelių mėnesių pas ją atvažiavo draugas Romas. Šią vasarą šeimą sukūrusių jaunų žmonių planai panašūs į daugelio emigrantų: mokytis, įgyti specialybę ir dirbti. „Pirmiausia vyras baigs studijas Lietuvoje, tada aš bandysiu įgyti žinių, kurių reikia norint tapti makiažo specialiste. Baigusi kursus labai norėčiau dirbti teatre“, – planuoja ir svajoja moteris.
Atvykęs į Londoną Romas įsidarbino mašinų plovykloje, vėliau padirbėjo statybose, tada vėl naujo darbo paieškos. Pirmas Renatos darbas svetimoje šalyje irgi nebuvo toks, apie kurį svajojama. „Turėdama maisto ruošėjos specialybę pirmus metus kavinėje-restorane ploviau indus. Anglų kalbos beveik nemokėjau“, – nelengvas dienas prisiminė pašnekovė. Tačiau ji nesiskundė, kad sėkmės laipteliais kopė pamažu: nuo indų plovėjos iki užsakymų priėmėjos, maisto ruošėjos. Šį darbą jauna moteris paliko neištvėrusi fizinio krūvio: didelis atstumas iki kavinės-restorano ir darbas naktimis išvargino. Po to metai ispanų restorane, o po jų – bandymas grįžti į Lietuvą. „Pabuvom devynis mėnesius ir išvažiavom atgal. Mums nepavyko įsitvirtinti tėvynėje, tačiau visada turim vilčių sugrįžti. Žinoma, tai priklauso nuo Lietuvos ekonomikos“, – pasakojo Renata ir Romas, porą kartų per metus aplankantys tėvus ir draugus Lietuvoje.
Pliusai ir minusai
Šeima augina pusantrų metukų Eglutę. Ji gimė ne Lietuvoje, tad šeima gali palyginti požiūrį į šeimą tėvynėje ir šalyje, kurioje yra svetimi. „Anglijoje jaunai šeimai, nesvarbu, ar esi vietinis, ar atvykėlis, valstybė stengiasi padėti. Šeimos politika Lietuvoje verčia nerimauti. Anglijoje vaikų gydymas ir vaistai iki 16 metų nemokami, nėščioms moterims – irgi. Eglutei du kartus nemokamai keitė langetę tik todėl, kad ji išsimurzino“, – pasakojo Renata, pripažindama, kad sveikatos sistema Anglijoje turi ir minusų. Sunkiausia esą, kad kaskart poliklinikoje keičiasi šeimos gydytojas, o norint gauti siuntimą tyrimams reikia atkaklumo, sugebėti reikalauti.
Jeigu vis dėlto jauna šeima liktų gyventi Anglijoje, dukrytę lavintų lietuvių mokykloje ir norėtų apsigyventi ramiame Londono priemiestyje. Šiuo metu šeima būstą nuomojasi, jį ne kartą keitė. Anglijoje jie mato daugiau galimybių užsidirbti, tačiau ilgesys dažnai veja į Lietuvą. „Londone nesijaučiame vieniši: bendraujame su mano sesers šeima, Romo giminaičiais, su kuriais Lietuvoje, ko gero, nebūtume taip bendravę, vis dėlto namie geriausia“, – neabejoja Romas ir Renata. Tiems, kurie svarsto, ar vykti užsidirbti į kurią nors šalį, galbūt pravers šios šeimos patirtis. Jų nuomone, užsidirbti lengviausia pas ūkininką: „Žinai, ko atvažiavai, užsidirbai ir grįžai. Londone taip nėra. Čia reikia nuolat gyventi. Mes žadėjome pabūti metus, bet užsisėdėjome kaip ir visi. Kol pradėjome užsidirbti, praėjo ne vieneri metai. Lietuvoje esame paėmę banko paskolą būstui.“
Po pusantrų metų – bedarbystė
Į Norvegiją vos baigęs vidurinę mokyklą Dainius išvyko pabandęs susirasti darbą Lietuvoje. Vienoje įmonėje padirbęs vaikinas nusivylė, nes negavo atlyginimo, kitoje irgi nepasisekė: po trijų savaičių mokymų atleido visus naujus darbuotojus. Tada Dainiui nusišypsojo laimė: kaimynas, išvažiavęs užsidirbti į Norvegiją, nutarė prisiimti atsakomybę už tris jaunuolius ir padėti įsidarbinti svečioje šalyje. Savo pažadą Dainiaus kaimynas išpildė. Puikios gyvenimo sąlygos, gerai atlyginamas darbas statybose, laisvalaikis gėrintis Norvegijos kraštovaizdžiu – tai su nostalgija prisimena Dainius, beveik prieš dvejus metus netekęs darbo Norvegijoje kartu su kitais lietuviais. Tačiau jis kol kas negali skųstis: 4 tūkstančių litų pašalpa per mėnesį iš darbo biržos Norvegijoje antrus metus neskatina griebtis atsitiktinio darbo Lietuvoje. Vaikinas prisipažįsta, kad retkarčiais sukirba nerimas, ar pavyks rudenį rasti darbą Norvegijoje, tačiau, skirtingai nuo savo draugų, išvykti neskuba. Beje, šalyje, kurioje brangus maistas, lietuviams po kurio laiko jis visai nebekainavo. Vaikinai surado konteinerių, į kuriuos išmetami supakuoti maisto produktai, kurių garantija dar nepasibaigusi. Pasak Dainiaus, rasdavo visko: rūkytų lašišų, dešrų, kiaušinių, padažų, makaronų, šokoladų ir kt. Vieni dalijosi su draugais, kiti vežė į Lietuvą artimiesiems, o apsukriausieji ėmėsi „verslo“ – perpardavinėjo kitiems lietuviams.
Tai, ką per pusantrų metų trys jaunuoliai sugebėjo legaliai užsidirbti Norvegijoje, panaudojo skirtingiems tikslams. Dainius nusipirko automobilį, kompiuterių, brangių meškerių, telefonų, filmavimo kamerų ne tik sau, bet ir artimiesiems. Kiti vaikinai susigundė paskolomis ir Vilniuje įsigijo apie 500 000 litų vertės butų. Deja, netekus darbo pastarieji pirkiniai jauniems žmonėms ir jų tėvams tapo sunkia našta.
Mūsų rajono seniūnijų darbuotojai, pateikę duomenis apie gyventojų deklaruojamą išvykimą į užsienį, pastebėjo, kad daugiausia emigruoja į Airiją, Angliją, Norvegiją, rečiau į Graikiją, Rusiją, Baltarusiją. Egzotiškiausios šalys, į kurias dirbti išvyko du Gargždų seniūnijos gyventojai, – Kataras ir Angilija. Apylygiai emigruoja vyrų ir moterų. Vieni išvyksta ir keliems mėnesiams, tačiau dauguma ilgesniam negu metų laikotarpiui. Kiek iš tikrųjų seniūnijų gyventojų išvažiavo į užsienį, duomenų nėra, tačiau spėjama, kad deklaruojančiųjų skaičių būtų galima dauginti bent iš dešimties. Seniūnai apgailestavo, kad emigruoja jauni, dažniausiai iki 30 metų žmonės, įgiję net aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Nors išvykstantieji žada kada nors į Lietuvą sugrįžti gyventi, kol kas dažniausiai sugrįžta tik prieš Kalėdas, vasarą pailsėti, susitvarkyti įvairių reikalų ir, žinoma, aplankyti artimųjų.
Emigrantų iš Lietuvos išvyko į Jungtinę Karalystę (apie 200 000) bei Airiją (apie 100 000-200 000), taip pat Ispaniją, JAV, Vokietiją.
Statistikos departamentas, remdamasis gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis ir nedeklaruotos emigracijos tyrimo rezultatais, įvertino 2009 m. emigravusių Lietuvos gyventojų skaičių. Pernai emigravo 34,7 tūkst. šalies gyventojų, tai 1,5 karto daugiau negu 2008-aisiais.
Pagrindinis emigracijos tikslas – darbas. 2009 m. 86 procentai visų emigrantų išvyko į užsienį dirbti (2008 m. – 70%).
Laima ŠVEISTRYTĖ
