Ilgą laiką mūsų istorija buvo nuobodi: bekraujai ir bekūniai kunigaikščiai, abstrakčios tautos idėjos, nežinia kur vedantys ginčai apie valstybės susikūrimą, niekam neįdomios, išskyrus pačius istorikus, seniai prabėgusių amžių politinės peripetijos ir pan. Tačiau šiandien galime tvirtai sakyti, kad atsiranda ir kitokia istorija.
Vis drąsiau istorikai, kultūrologai imasi to, kas ilgą laiką buvo laikyta marginalinėmis (todėl “nesvarbiomis”) temomis. Dalia Marcinkevičienė yra parašiusi šeimos istoriją XIX a., Artūras Tereškinas peržvelgė XVI-XX a. Lietuvos kultūros istoriją iš kūno taško, Vladas Sirutavičius nagrinėjo bausmės raidą XIX a. (beje, nereikia užmiršti jo straipsnių apie mirties supratimą XIX a.). Tad Rimos Praspaliauskienės knyga “Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai” pratęsia, - manau, taip galima tvirtinti, - naujai besiklostančią tradiciją.
Iš karto reikia pasakyti, jog turime gana ryškų fotografinį šių socialinių grupių ekonominį, socialinį, net kai kuriais atvejais psichologinį vaizdą. Tai laikyčiau svarbiausiu šios studijos privalumu. Neaptarsiu visko, ką autorė tyrinėjo. Tačiau čia galima atrasti įdomių ir netikėtų dalykų. Štai, tarkime, valkatos. Kaip teigia autorė, “XIX amžiaus pirmoje pusėje valkatos sąvoka galėjo reikšti pabėgusį valstietį, nusikaltėlį, keliaujantį amatininką, keliaujantį bežemį ir benamį samdinį, laisvąjį žmogų, elgetą”. Taigi iš esmės jie (na, jei neskaičiuosime nusikaltėlių) yra nepavojingi asmenys, bent jau žvelgiant iš nūdienos pozicijų. Tačiau caro valdžiai jie buvo vieni iš pikčiausių nusikaltėlių, kuriuos reikia gaudyti ir tremti (valkatos sudarė nemažą procentą ištremtųjų į Sibirą).
O kur Tadas Blinda? Taigi jį užmušė patys valstiečiai Luokėje, o ne žiaurūs ponai, kaip mes visi matėme pirmajame lietuvių veiksmo filme. Tad, istorinių sensacijų mėgėjai, bėkite į knygynus jos pirkti.
