Svetur geresnio gyvenimo ieškoti išvykę ir jo nesuradę lietuviai neretai lieka be nieko, bet net atsidūrę gatvėje ne visi nori grįžti į gimtinę. Kai kurie emigrantai nusprendžia verstis iš pašalpų ar tiesiog elgetauti – girdi, užsienyje būti valkata labiau apsimoka negu vargti Lietuvoje.
Į Ispaniją užsidirbti atvykę panevėžietis Deividas (35 m.), klaipėdiečiai Ruslanas (36 m.) bei Daiva M. (36 m.) ir Juozas Š. (51 m.) tikėjosi rasti geresnį ir sotesnį gyvenimą. Iš pradžių sekėsi neblogai – vyrai dirbo statybose, rinko apelsinus, trijų vaikų motina Daiva tvarkė pasiturinčių ispanų namus. Vis dėlto negailestingai krizei atslinkus ir į Ispaniją, sunkmetis itin skaudžiai smogė imigrantams – daugelis jų prarado darbus, nebepajėgė nuomotis būsto ir atsidūrė gatvėje.
Be pajamų ir namų liko ir Deividas, ir ketvertą metų drauge gyvenę Ruslanas su Daiva. Nežinia kodėl į gimtinę nė vienas iš jų nesugrįžo, nors Deivido Panevėžyje laukė žmona bei sūnus, o Daiva gimtinėje buvo palikusi du sūnus ir dukrą.
Greičiausiai emigrantai tikėjosi, jog darbą anksčiau ar vėliau vėl pavyks susirasti, o kol situacija pasitaisys, nutarė prisiglausti apleistuose pastatuose ir susirinkti keletą eurų elgetaujant ar uždarbiaujant automobilių stovėjimo aikštelėse.
Tačiau laikas ėjo, o gerų naujienų vis nebuvo. Pamažu lietuviai įniko į svaigalus – tai atrodė vienintelė pramoga ir šiokia tokia paguoda. Kai pavykdavo „sugraibyti“ daugiau eurų, emigrantai vaišindavosi pigiu vynu, o kai pinigų visai nelikdavo – gerdavo kas papuldavo po ranka.
Apleistuose pastatuose besiglaudžiantiems lietuviams žiemą buvo itin sunku – kamuodavo drėgmė, šaltis ir alkis. Nuo šių negandų emigrantai bandė gintis gurkšnodami... metanolį. Gyvybei pavojingas skystis, naudojamas kaip tirpiklis ar degalai, ne tik nedaug tesušildydavo, bet ir po truputį nuodijo organizmus.
Pražudė metanolis
Vieną rytą nubudusi Daiva pastebėjo, jog Ruslanas nebekvėpuoja. Nuskubėjusi pas kitoje apleisto ūkinio pastato patalpoje apsinakvojusį Deividą, moteris suprato, kad ir šis jau be gyvybės ženklų. Atvykę medikai niekuo padėti nebegalėjo – abu vyrai buvo mirę. Po trijų dienų ligoninėje mirė ir Daiva.
Į ligoninę buvo paguldytas ir ketvirtas lietuvis – Juozas Š., irgi smarkiai apsinuodijęs alkoholiu. Prieš 10 metų į Ispaniją atvykęs Juozas taip pat iš pradžių turėjo darbą, bet netrukus atsidūrė gatvėje. Lietuvoje jis buvo vedęs, bet prieš išvykdamas išsiskyrė. „Tikiuosi, medikai mane išgelbės ir galėsiu dar kurį laiką pagyventi“, – atėjusiems jo aplankyti draugams guodėsi jau du širdies smūgius patyręs Juozas.
„Pirmus 5 metus jam sekėsi gerai, vėliau viskas ėmė ristis į duobę. Juozas gerdavo degtinę ir vyną iš popierinių pakuočių, tik nežinojau, kad gera ir metanolį“, – Ispanijos žurnalistams sakė Juozo draugė Inga.
„Jų visų gyvenimas buvo labai sunkus. Jie buvo geri žmonės, bet krizė palaužė“, – sakė alkoholio pražudytus emigrantus neblogai pažinojęs lietuvis Romualdas, kuris pats Valencijoje valkatauja ir dienas leidžia gatvėse. Jo tautiečių likimas Romualdo negąsdina ir į Lietuvą grįžti jis neketina – valkatauti Ispanijoje esą geriau, negu vargti gimtinėje.
Išsiunčia namo
Valkatos iš Rytų Europos – tikras galvos skausmas ir Didžiosios Britanijos gyventojams bei valdžiai. Statistikos duomenimis, iš tūkstančių benamių, miegančių apleistuose pastatuose ar tiesiog sostinės Londono gatvėse, ketvirtadalis yra iš Rytų Europos. Britanijos vyriausybė netgi buvo nutarusi vykdyti specialią programą ir tuos, kurie neturi pinigų kelionei į gimtąją šalį, išsiųsti namo nemokamai. Tarp tokių išsiųstųjų 2010 metais buvo ir nemažai lietuvių. Trys Lietuvos piliečiai tąkart BBC žurnalistams sutiko papasakoti savo gyvenimo istorijas.
Nadežda G. (52 m.) į Angliją atvyko gerą darbą surasti pažadėjusiems neaiškiems tarpininkams sumokėjusi pusantro tūkstančio eurų. Atvežta į česnakų laukus ir kurį laiką padirbėjusi už minumumą, ji nusprendė vykti laimės ieškoti į Londoną. Kelionėje buvo pavogtas Nadeždos lagaminas su paskutiniais pinigais ir dokumentais. Pusę metų moteris gyveno gatvėje – naktimis ji bijodavo miegoti ir dėl nuolatinio alkio bei miego trūkumo vos neapako. Pabandžiusi iš parduotuvės pavogti keptą viščiuką, pakliuvo policininkams į rankas ir buvo pasodinta į kalėjimą. Šis jai pasirodė puikiausia vieta – šilta, saugu, o ir maisto užtektinai. Iš kalėjimo, susimokėjusi baudą už vagystę, Nadežda buvo išsiųsta atgal į Lietuvą.
Vladimiras G. (57 m.) Londone valkatavo beveik 5 metus, kol buvo paguldytas į ligoninę. Ten jam nuo girtavimo buvo nustatyti kepenų pažeidimai. Mat Vladimiras kasdien išgerdavo po 6 butelius stipraus sidro. Jeigu ne medikai ir socialiniai darbuotojai, suorganizavę emigranto kelionę namo, jis greičiausiai būtų miręs gatvėje.
Statybininkas Antanas B. (55.) Londone dirbo keletą metų, bet galiausiai irgi atsidūrė gatvėje. „Tiesiog Anglijoje sutikau ne tuos draugus – jie daug gėrė ir beveik visi dabar jau mirę. Aš pats gerdavau viskį, sidrą, degtinę ir net ploviklį rankoms“, – prisipažino jis.
O štai į Lietuvą išsiųstas Gediminas K. (38 m.) po metų vėl atsibeldė į Angliją. „Man čia daug geriau valkatauti negu Lietuvoje – žmonės dosnesni, niekas iš gatvių neveja, dar ir valgyti nuperka. Mane kartą vienas anglas net namo buvo parsivedęs pavalgydinti. Be to, gali po konteinerius knaisiotis nesibaimidamas, kad „užsirausi“ ant kito „bomžo“ teritorijos ir gausi į skudurus. Čia net benamiai draugiškesni, o ką jau kalbėt apie konteinerius, kuriuose gali surasti puikių daiktų“, – patirtimi dalijosi Gediminas.
Tampa skvoteriais
Lietuvis Ignas (19 m.) irgi nenori būti išsiųstas į Lietuvą. Jis tikina puikiai gyvenantis su kitais skvoteriais iš Rytų Europos, užgrobusiais negyvenamus namus. Kadangi pagal Jungtinės Karalystės įstatymus svetimuose negyvenamuose namuose įsikūrusiems atėjūnams – skvoteriams – jokios sankcijos negresia, namų užgrobimas Anglijoje yra tapęs įprastu reiškiniu.
2010 metais apie grupes lietuvių, įsikuriančių svetimuose namuose ir neįsileidžiančių tikrųjų šeimininkų, rašė kone visa Didžiosios Britanija spauda, o sunerimę anglai nežinojo ko griebtis. Pastaruoju metu tokių atvejų sumažėjo, bet skvoteriais tapusių lietuvių – apstu.
Pernai 30 asmenų grupė įsikūrė prabangiame 10 miegamųjų name pietų Londone. Tie 19–50 metų latviai, lietuviai, bulgarai, rumunai ir slovakai užgrobtame name rengdavo audringus vakarėlius, o ant namo durų buvo pakabinę užrašą, jog be jų leidimo į vidų įeiti draudžiama. Tame name įsikūręs lietuvis Ignas anglų žurnalistams sakė: „Šeimininko man visai negaila. Manau, kad labai gerai, kad žmonės, kurie neturi kur gyventi, gali čia apsistoti ir pasirūpinti namu“. Tiesa, apsigyvenus įsibrovėliams namas tapo tikru šiukšlynu – kieme buvo primėtyta tuščių butelių, popierių ir nešvarių indų, tačiau tų skvoterių vadas latvis Džeisonas Rudikas (21 m.) patikino, jog aplinka nesutvarkyta tik todėl, kad neseniai čia vykęs audringas vakarėlis. O šiaip, girdi, namu visi skvoteriai rūpinasi lyg savo būstu. Tik su teismo sprendimo įsibrovėlius iškeldinti galintis namo šeimininkas libanietis verslininkas Albertas Abela jau ėmėsi veiksmų, kad nekviesti svečiai iš jo nuosavybės būtų iškrapštyti.
„Nieko tokio – mes jau radome naują namą, kuriame galėsime įsikurti. Jis dar geresnis“, – sakė Dž. Rudikas. „Kol mes esame didelė kompanija, mums niekas negresia. Blogiau tiems, kurie neranda prie ko prisišlieti“, – Dž. Rudikui paantrino lietuvis Ignas.
Miršta gatvėse
Matyt, kaunietis Darius Manciunskas (35 m.) nebuvo radęs, kur prisišlieti – jo kūnas buvo aptiktas Liverpulyje, viename apleistame pastate. Negyvą lietuvį aptiko mėgėjiškų dokumentinių filmų kūrėja, kuri filmavo nykstantį Liverpulio rajoną. Apleistame pastate pastebėjusi išdžiautus drabužius, moteris nutarė pasižvalgyti po vidų ir čia pastebėjo tarp tuščių skardinių gulintį kniūbščią D. Manciunsko kūną. Įtariama, kad lavonas čia galėjo pragulėti keletą savaičių.
2010 metų gegužę į Angliją atvykęs D. Manciunskas iš pradžių dirbo gamykloje, o kai po metų jo sutartis pasibaigė, darbo neteko. Dažniausiai glaudėsi pas pažįstamus, bet neretai jam tekdavo nakvoti gatvėje. Po skrodimo paaiškėjo, jog mirtis kaunietį, atvykusį į Angliją ieškoti geresnio gyvenimo, ištiko nuo alkoholio perdozavimo. Be to, jis sirgo plaučių tuberkulioze.
„Kiek apie tokius apleistuose pastatuose ir tiesiog gatvėje mirštančius lietuvius jūs dar neišgirstate!.. Jų tikrai nemažai, o apie kiekvieną atvejį anglų žiniasklaida net nepraneša – nebent trumpą žinutę: „Rastas negyvo vyro iš Lietuvos lavonas. Įtariama, kad jis mirė apsinuodijęs alkoholiu“, – sakė Didžiojoje Britanijoje įsitvirtinti bandanti kaunietė Gintarė Vaičiūnaitė (29 m.).
G. Vaičiūnaitė prisipažįsta pati turėjusi daug patirti, kol surado pakenčiamą darbą ir, kaip pati sako, apšilo kojas svečioje šalyje. „Didžiausia bėda, jog likusieji Lietuvoje įsivaizduoja, kad užsienyje nereikia nieko daryti – atseit pinigų visada atsiras, darbų pilna, tik norėk dirbti. Deja, kartais noro neužtenka, – sakė G. Vaičiūnaitė. – Prisiklauso kaimo žmonės kokios vienos moterėlės istorijų, kaip jos vaikai lyg karaliai Anglijoje gyvena, puikius darbus be jokios kalbos gavę, ir emigruoja pusė kaimo veltėdžių. Lietuvoje jie nieko nenori veikti, tik gerti ir tingėti per dienas – tą patį tikisi daryti ir išvažiavę, tik dar pinigų kalnus rasti. Užtat nieko nuostabaus, kad tokių laimės ieškotojų pilnos Londono gatvės“.
Laukia pašalpų
Kaip sakė G. Vaičiūnaitė, nedaug trūko, jog ir jai pačiai būtų tekę valkatauti, nors dirbti niekada netingėjusi. „Pradžia buvo labai sunki. Dirbau fabrike, vėliau – pašte, o po dvejų metų likau be darbo. Kito darbo neradau pusę metų. Glaudžiausi pas pažįstamus, bet rankų nenuleidau ir gerti, kaip daugelis, nepradėjau – mokiausi kalbą, nuo ryto iki vakaro ėjau per visas įmones ieškodama, kur galėčiau įsidarbinti, – dalijosi prisiminimais G. Vaičiūnaitė. – Prisipažinsiu, buvau užsukusi ir į vargetų valgyklą – Londone socialiai remtiniems ir valkataujantiems žmonėms yra įkurti specialūs centrai, kur jie gali ne tik pavalgyti, bet ir išsiskalbti drabužius ar šiaip pasišildyti. Daugiau kaip pusė ten sutiktų žmonių kalbėjo lietuviškai“.
Anot G. Vaičiūnaitės, kai kuriuos emigrantus iš Lietuvos nuo gatvės išgelbėja pašalpos. Tiesa, tam reikia turėti dokumentus, o daugelis atsidūrusiųjų gatvėje juos seniai būna praradę – iš vienų jie buvo pavogti, kitus būna apgavę ir pasus atėmę sukčiai, kurie žadėjo įdarbinti. Tie, kurie dokumentus išsaugojo ir Didžiojoje Britanijoje ne tik valkatavo, bet ir padirbėjo, gali tikėtis gyventi ir nedirbdami. „Net ir tarp pačių anglų apstu tokių, kurie nedirba, o gyvena iš pašalpų. Tas „pašalpų turizmas“ vis labiau populiarėja. Atvykėliams iš Lietuvos, tiesa, tenka paplušėti bent metus, nes tik tada jie gali tikėtis gauti pašalpą ar socialinį būstą“, – pasakojo G. Vaičiūnaitė.
Statistikos duomenimis, vien Londone gyvena 177 000 imigrantų, kurių vienintelis pragyvenimo šaltinis – pašalpos. Kiekvienas Europos Sąjungos pilietis, išdirbęs Didžiojoje Britanijoje bent 12 mėnesių, įgyja teisę gauti tokias pačias socialines garantijas, kaip bet kuris vietinis britas.
„Kai kurie lietuviai ir lenkai įsigudrina pašalpas gauti net už tuos vaikus, kurie palikti augti tėvynėje pas senelius ar kitus giminaičius. Kiti čia su vaikais atvažiuoja ne darbo ieškoti, o pašalpų prašyti, tad nenuostabu, kad dalies emigrantų pagrindiniai angliškai išmokti žodžiai yra „pašalpa“ ir „į sveikatą“, – pasišaipė G. Vaičiūnaitė.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
