Kas gali priversti jauną ir sveiką jaunuolį nugalėjus gėdą ir ištiesus ranką praeivių prašyti išmaldos? Gurgiantis pilvas? Namuose uždarbio laukianti iš socialinių pašalpų besiverčianti šeima? Nedarbas? Ar tiesiog pasirinktas gyvenimo būdas?
Širdis suminkština šuo
Kūrybiškas elgeta – reiškinys, plintantis ne dėl augančios socialinės atskirties. Elgetavimas – savotiškos lenktynės, kaip sumaniau suminkštinti net kiečiausias praeivių širdis.
Vieno bene daugiausia lankytojų sutraukiančio prekybos centro pasienyje prisiglaudęs vaikinas su mažu šuneliu graudulį kelia ne vien pagyvenusioms moterėlėms, dar menančioms gyvenimą pusbadžiu per nepriteklių paženklintą pokarį. Į padėtą kepurę skambtelėja ir jaunimo įmestos monetos. Gal netgi dažniau.
Prie prekybos centro vargeta ateina kaip į darbą – kone tiksliai tuo pačiu laiku. Egidijumi Grincevičiumi prisistatęs vaikinas tikina spalį sulaukęs 18-os. Amžius kelia abejonių – sunku patikėti, kad jaunuolis jau pilnametis.
Prie atokaitoje įsitaisiusio tariamo Egidijaus glaudžiasi jaunas šunelis.
„Šešių mėnesių. Anksčiau palikdavau namie, bet kai atsivežu, žmonės daugiau aukoja“, – kelią į gyvūnų mylėtojų širdis surado vargeta.
Už elgetavimą atlyginta ne tik jam. Keturkojis taip pat užsidirba. Anot Egidijaus, dėl gerų žmonių jo augintinis nealksta: ne retas praeivis nuperka sauso ėdalo.
Vaikinas seniai perprato dvi svarbiausias elgetavimo taisykles: bet kokiais būdais sugraudinti praeivius ir spėti iš kepurės išimti sumestas aukas.
„Stengiuosi kepurėje palikti ne daugiau kaip 20–50 centų. Taip atrodo, kad man mažai aukoja“, – pasakojo E.Grincevičius.
Gėdą pardavė už 30 litų
E.Grincevičius gauna ne tik centų. Turbūt suabejojusieji, ar su pinigais jaunas žmogus nepasuks į aludę, vaikinukui pakiša batono ar bandelių. Kartais ir dešros.
Uždarbiu Egidijus nesiskundžia. Elgeta skaičiuoja per porą valandų surenkantis apie 30 litų. Jei su ištiesta kepure išsėdėtų aštuonias valandas – tiek, kiek trunka darbo diena, namo sugrįžtų maždaug su 100 litų kišenėje.
Mėnesinis elgetos atlyginimas „dirbant“ visą darbo dieną siektų per 2000 litų.
Tačiau Egidijus tiek pinigų tvirtina niekada neturėjęs. Dviejų valandų per dieną uždarbio jam pakanka, kad išgyventų.
„Kavinėje kokį čebureką nusiperku. Kitus pinigus parvežu mamai. Perkame makaronų, bulvių, kartais – mėsos“, – vaikinas vardijo, kur išleidžia praeivių paaukotus centus.
Su tėčiu Egidijus tvirtina nepalaikantis ryšių, mat šiam už sūnų brangiau alaus pūslė. Tėvai išsiskyrė, kai Egidijus dar nelankė mokyklos.
Svajoja vairuoti mašiną
E.Grincevičiumi prisistatęs vaikinas pasakoja elgetauti važinėjantis iš Velžio. Ten esą su mama ir dvylikamete sesute glaudžiasi dviejų kambarių bute.
Anot jo, vienintelės nuolatinės šeimos pajamos – mamos gaunama 450 litų neįgalumo pašalpa. Pats tikina jau keturis mėnesius esąs registruotas Darbo biržoje. Tiek laiko per mažai, kad darbo stažo neturintis žmogus gautų bedarbio pašalpą.
Egidijus tvirtina baigęs 9 klases Velžio gimnazijoje. Paskui niekur nebesimokęs. Neva siekti mokslų negali dėl menkų šeimos pajamų. Ar norėtų, irgi nežino. Tačiau svajoja įsigyti vairuotojo pažymėjimą. Tuomet gal pavyktų rasti vairuotojo darbą. Kol kas vaikinas tikina dirbantis, kai tik pasitaiko proga.
