Ikbal Ali, skarą dėvinti valstybės pareigūnė, lydima būrio policininkų, greitai rado, ko ieškojusi šiame karštyje - elektros vagių. Šeši juodi laidai nutiesti nuo elektros stulpo link autoobilių remonto dirbtuvių, šiais laidais keliauja elektra tomis valandomis, kai ji apskritai yra.
,,New York Times" reportažo apie elektros tiekimą Irake herojė, minėtoji valstybės pareigūnė įsako - ,,Sustabdykite juos", pasiųsdama darbinką išardyti šių įrenginių. Vienos parduotuvės savininkas Haithamas Farhanas atsakė šaipydamasis, parinkdamas Irake dabar dažnai kartojamus žodžius - ,,Maku kahraba" (liet. elektros nėra).
Jau nuo karo Irake pradžios, prieš septynerius metus, elektros tinklai ir tiekimo sistema tapo atidžiai stebimu pažangos rodikliu, demonstruojančiu Amerikos pastangas diktatūrą paversti demokratija.
Tačiau, nors karinė Amerikos misija baigiasi šio mėnėsio pabaigoje, Irako valdžiai sunkiai pavyksta tiekti vieną svarbiausių paslaugų.
Ponios Ali kampanija prieš elektros vagis - tarsi šiek tiek per vėlai ant žaizdos užrištas tvarstis - aiškiai parodo įvairiai vertinamą Amerikos palikimą Irake, kai šalies valdžia pagaliau perima visiška kontrolę šalyje.
Šiandien Irake vyksta rinkimai, yra veikianti, nors gal ir nevisai tobula, kariuomenė, yra naftos pramonė, kuri, tikėtina, tik augs. Tačiau šalies sostinėje Bagdade liepos mėnesį tik penkias valandas per dieną būdavo elektra.
Nuolatinis elektros trūkumas atsiranda dėl daugybės priežasčių - tokių kaip karas, korupcija ir sausra. Tačiau galiausiai situacija atspindi netinkamai funkcionuojančią šalies valdžią, kuri ir toliau nesugeba tinkamai tenkinti visuomenės poreikių. Valdžia, kuri sukėlė nusivylimą ir sulaukė nepritarimo, taip pat iššaukė protestus šią vasarą kurie, nors ir dvejais atvejais pasibaigę smurtu, buvo dar vienas Irako naujų laisvių parodymas.
,,Demokratija mums nieko nedavė", pareiškė H. Farhanas savo vėl tamsoje skendinčioje parduotuvėje. Tada pasitaisė: ,,Demokratija mums davė skardinę alaus ir skardinę kolos".
Amerikos invazijos palikimas Irake, taip kaip ir pats karas, lieka ginčo subjektu, kurį nuspalvina ideologija, politika ir tikėjimas demokratijos sugebėjimu įleisti šaknis arabų pasaulio širdyje.
Net ir tie irakiečiai, kuriems Amerikos motyvai jau prieš invaziją kėlė įtarimų, tikėjosi, jog Sadamo Huseino nuvertimas atves į šalį modernų, konkurencingą valdymą. Tačiau gatvės vis dar skendi šiukšlėse, geriamasis vanduo yra užterštas, ligoninės itin niūrios ir dažnai nesaugios, o pastatai, kuriuos bombardavo amerikiečiai 2003m. ar maištininkai, vėliau taip ir liko griuvėsiais.
Aišku viena, kad irakiečių viltys susijusios su patikimų elektros tiekimu ir kitomis paslaugomis taip, kaip ir jų viltys, sietos su demokratija, buvo daug didesnės nei tai, ką jiems sugebėjo duoti amerikiečiai ar besiginčijantys šalies politikai.
Hassanas Shihabas, besiskųsdamas dėl kylančių užtemimų, po penktadienio maldos Bakubos mieste, į šiaurės vakarus nuo Bagdado, pareiškė, jog Irako politikai žudo gyventojų optimizmą: ,,diktatūra buvo gailestingesnė".
Irako energetinė problema aišku yra senesnė, nei nauja valdžios santvarka. Prieš 20 metų Sadamo Huseino surengtą invaziją į Kuveitą Irakas sugebėdavo pasigaminti 9,295 megavatų elektros energijos. 2003m. po Amerikos bombardavimų ir po metų tarptautinių sankcijų, buvo pagaminama maždaug pusė šio kiekio.
Elektros trūkumas nuo to laiko smarkiai trukdė ekonominei šalies plėtrai ir sutrikdė beveik visas kasdienio gyvenimo sritis. Jis pakeitė miestus. Anksčiau neegzistavę prie namų dūzgiantys elektros generatoriai ir laidų raizgalynė tapo tokia pačia Irako miestų dalimi, kaip ir patikros punktai.
Dauguma elektros generatorių priklauso privatiems savininkams, o plėšikiškas mokestis (maždaug 7 doleriai už amperą) paprastiems irakiečiams leidžia naudoti elektrą tik apšvietimui ir televizoriui.
Abbas Riyadhas (22m.) kirpėjas, gyvenantis skurdžiame šiitų gyvenamame Bagdado rajone, prisipažįsta, kad nuo pat savo gimimo jis nematė tinkamo elektros tiekimo.
Išleidus keletą milijardų dolerių
JAV išleido 5 milijardus dolerių vien tik įvairiems energetiniams projektams, ši suma sudaro beveik 10% visos Irako atstatymui skirtos sumos, didesnė suma buvo skirta tik Irako saugumo pajėgų atkūrimui. Šie projektai buvo veiksmingi tik dalinai, tačiau buvo ir daug neefektyvių sprendimų, korupcijos atvejų, taip kaip ir buvo projektų, kurie padėjo atstatyti mokyklas, vandens, kanalizacijos sistemas, kelius ir uostus.
Ypatingasis Irako reikalų inspektorius Stuart W. Bowenas teigia, kad ketvirtadalis iš 54 rekonstrukcijos projektų, kuriuos ištyrė jo vadovaujamas biuras, apimant ir tuos, kurie tiekia elektrą ir kitas pagrindines paslaugas, buvo nepabaigti arba juos pabaigė irakiečiai, kuriems buvo skirti šie projektai.
Šiuo metu JAV mažina tokių projektų skaičių, kai kuriuos nutraukdama, kitus perleisdama vykdyti nacionalinei ir regionų valdžiai, kurios kol kas arba nenori, arba nesugeba jų tinkamai vykdyti.
Šiandien Irake pagaminama daugiau elektros energijos nei 2003m., tačiau dar labai toli iki to, kad būtų patenkinta paklausa, didėjanti dėl augančio vartojimo, ypač tokių prekių, kaip oro kondicionieriai. Demokratija, šalies izoliacijos sumažėjimas bei pagerėjęs saugumas šalies vyriausybei ir jos ministrui pirmininkui Nuri Kamal al-Maliki atnešė naujus iššūkius, kurių kol kas jie nesugeba įveikti.
Irako elektros tinklai vis dar tėra senų ir modernių, dėl kurių buvo priimta nemažai neadekvačių sprendimų, elektrinių mišinys. Šiandien Irakas importuoja 700 megavatų iš Irano. Šią vasarą, kai temperatūra itin pakilo, šalies valdžia sumokėjo šimtus tūkstančių dolerių už du elektrą gaminančius laivus, kurie prisišvartavo prie Basros, vieno iš labiausiai nukentėjusių miestų.
Šalies paskirstymo ir perdavimo tinklai sensta, be to yra netinkamai valdomi biurokratų, kurie itin panašūs į Sadamo Huseino eros kolegas.
Visai sistemai itin trukdo prastas planavimas bei tarpžinybinė konkurencija, dėl ko, pavyzdžiui, į elektrines pavėluotai atvežamos reikalingos medžiagos, sistemai taip pat kenkia nuolatinės teroristų atakos (tarkim net keturios įvykusios praėjusią liepą Bagdade, Anbaro ir Dialos provincijose).
Korupcija taip pat daro savo. Minėtasis parduotuvės savininkas štai pasigyrė, kad jo nuomojamo pastato šeimininkas papirko energetikos ministerijos darbuotojus, kurie prieš trejus metus patys prijungė laidus, kurie leido vogti elektrą.
Kova su elektros energijos vagystėmis
Vyriausybės kampaniją prieš energetines vagystes, kurios metu buvo pašalinta daugybė nelegalių laidų ir prieigų prie elektros šaltinių, nedavė lauktų rezultatų, galiausiai kilo visuomenės nepasitenkinimas, vieno iš protestų Basroje birželio mėnesį metu policijai teko šaudyti į protestuotojus, žuvo du žmonės. Nors pradžioje ministras pirmininkas Maliki pasmerkė protestuojus ir pavadino tai priešiškai nusiteikusių valstybių agentų darbu, vėliau, rinkimuose, siekdamas būti perrinktas antrajai kadencijai, savo poziciją pakeitė, atleido energetikos ministrą bei įsakė sumažinti išskirtinį elektros tiekimą privilegijuotiesiems sluoksniams, nors tik mažuma irakiečių tiki, kad šios priemonės duos tinkamos naudos ar tęsis ilgai.
Ministras pirmininkas ir jo vyriausybės nariai prašo gyventojų kantrybės, kuri atrodo po truputi senka, nes naujai išrinktas parlamentas nesugeba perrinkti naujos vyriausybės galvos, nors nuo rinkimų praėjo beveik 5 mėnesiai.
Dabartinis energetikos ministras Huseinas al-Shahristani teigia, kad investuotojų konferencijos, vykusios liepos mėnesį dėka, 2012m. Irake situacija smarkiai pagerės, tačiau bus nelengva tenkinti visą esančią paklausą: ,,problema kartosis, nes negali būti stebuklo, kuris viską išspręstų." Jis taip pat skatina irakiečius namuose palikti įjungtą tik vieną kondicionierių ir būtent tame kambaryje rinktis visai šeimai.
Biurokratinės kliūtys
Vyriausybės neveiksnumas taip pat sukelia problemų. Štai 2008m. ministras pirmininkas Maliki sutarė pirkti 56 dujų turbinas iš kompanijos ,,General Motors" ir 16 iš ,,Siemens", šių sandėrių vertė - 5 milijardai JAV dolerių. Jau praėjo dveji metai, tačiau jokios pažangos, nes projektas strigo, prasidėjus ginčams ir deryboms dėl finansavimo ir kontraktų sudarymo.
Amerikos diplomatai ir kariniai pareigūnai paprastai ima gintis, kai jų kas nors paklausia, kodėl po šitiek investicijų Irakui vis dar sunku tiekti elektrą. Paprastai jie mini iššūkius, kuriuos tektų patirti bet kuriai vyriausybei tuo pat metu besistengiančiai suvaldyti iš diktatūros besivaduojančią šalį - kliūčių kyla dėl smurto, klimato, senėjančios infrastruktūros ir didėjančios paklausos.
,,New York Times" korespondentas klausia, ar šiandien rinkėjai gali priversti savo šalies lyderius imtis atitinkamų veiksmų? Ar vos veikiančių paslaugų teikimas nepablogės Amerikai traukiantis iš Irako? Ne visi irakiečiai tuo užtikrinti. Net kai kurie aukšto rango pareigūnai abejoja dėl šalies valdymo, Irako pasirengimu funkcionuoti savarankiškai tokiose kasdienėse srityse kaip tinkamas elektros tiekimas ar labiau abstrakčiose - tokiose kaip demokratijos užtikrinimas.
Energetikos viceministras Ra'ad al-Haras kaltina amerikiečius ,,Jie mums duoda didelę ir atvirą demokratiją iškart po tokio režimo. Demokratija turėjo būti įdiegta palaipsniui. Dabar matote rezultatą".
