Siekiant sumažinti smurtą artimoje aplinkoje ir visuomenėje, vaikus supratimo apie dviejų žmonių santykius reikia pradėti mokyti jau mokykloje. Tuo įsitikinusi Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė. Anot jos, nesmurtinio bendravimo šeimos turėtų būti mokomos nuo pat planavimo turėti vaikelį.
„Darbas su šeima turi būti pradedamas nuo moters nėštumo, nuo tada, kai šeima planuoja turėti vaiką. Tai – ne tik išmokyti pamaitinti kūdikį, bet ir jį auginti. Svarbūs santykiai“, – teigia pašnekovė. Jos nuomone, šeimos turėtų globoti kitas šeimas ir rodyti gerą pavyzdį.
Moterys dažniau pripažįsta patiriančios smurtą
Anot apžvalgininko Arkadijaus Vinokuro, auklėjimas prasideda šeimoje. Jo teigimu, po to, kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, beveik per mėnesį net 6 tūkst. moterų kreipėsi į policiją dėl patiriamo smurto.
„Praėjusių metų balandžio mėnesį buvo priimtos pataisos: per 48 valandas sudaromos sąlygos smurtautoją paimti iš namų ir atskirti nuo šeimos. Stiprinama įstatymo tvarka, galimybės palengvinti situaciją. Tai būtina daryti. Čia nėra kalbos“, – įsitikinęs A. Vinokuras.
Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro vadovas Arūnas Kuras pabrėžia, kad šioje srityje egzistuoja ir lyties skirtumai. Anot jo, nors moterims sunku pripažinti, kad prieš jas smurtaujama, vyrams tai padaryti gerokai sunkiau.
„Moterims daug lengviau pripažinti, nes moteris gali prisipažinti esanti silpna. Vyrai esą neturi krizių, yra stiprūs ir jiems prisipažinti apie smurtą yra labai sunku. Dažnai jie to nepadaro. Kartais iš baimės, o kartais galbūt net iš pagarbos savo partnerei“, – svarsto A. Kuras.
Ekspertė: smurtas santykiuose prasideda nuo emocinio smurto
N. Dirsienė atkreipia dėmesį, kad pagalbą vienodai gali gauti tiek nukentėję vyrai, tiek moterys. Iš abiejų pusių pranešimų apie smurtą padaugėjo, tačiau, ekspertės teigimu, ne todėl, kad žmonės ėmė dažniau smurtauti. Aukos ima drąsėti ir ryžtasi pranešti.
Be to, N. Dirsienės nuomone, prisipažinimo baime aukos dalijasi su pareigūnais. Po įstatymo pakeitimo, aukai nebūtina kreiptis į atitinkamas institucijas, užtenka to, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai patys mato smurtavimo faktą.
Nepaisant to, N. Dirsienės manymu, smurto mastai nemąžta, nes egzistuoja nebaudžiamumas. Anot jos, dabar tik pradedama kovoti su fiziniu smurtu, o smurtą kitomis formomis naudojantys asmenys lieka nebaudžiami.
„Kai matomos abdukcijos, kūno sužalojimai, įvyksta nužudymai, tada jau pripažįstame smurtą. Finansinio smurto nepripažįstame, socialinės izoliacijos, kaip vienos iš smurto formų, – taip pat, o psichologinį, emocinį smurtą kaip ir pripažįstame, bet kalbame, kad jį sunku įrodyti“, – padėtį apibendrina specialistė.
Ji pabrėžia, kad smurtas santykiuose prasideda nuo emocinio smurto, kai partneris ima priekaištauti ar net engti savo antrąją pusę. Anot pašnekovės, yra susidariusi lietuviška tradicija, kad ištekėjusi moteris tampa kalta dėl visų šeimą užklupusių negandų ar nesėkmių. Esą ji taip pat būna kalta, kad vyras piktnaudžiauja alkoholiu ar smurtauja.
Psichoterapeutas: alkoholis – ne priežastis, o sąlyga
A. Kuras atkreipia dėmesį, kad kartais drąsa prisipažinti apie patiriamą smurtą ne padidėja, o atvirkščiai – sumažėja, nes teisėsaugos organai, nors ir reaguoja greitai, ne visada įsigilina į situaciją. Jo aiškinimu, kartais aukos jaučiasi lygiai taip pat nubaustos, nes smurtautojas yra atskiriamas nuo šeimos, pritaikomos finansinės sankcijos ar kitos bausmės.
„Smurtu prieš smurtą visada pasieksime mažesnių rezultatų negu švietimo priemonėmis. Smurto prevencija galbūt galėtų turėti daugiau įtakos. Žinoma, jeigu yra padarytas nusikaltimas, to klausimo nekvestionuoju. Tikrai jį reikėtų bausti, bet tai reikėtų daryti diferencijuotai“, – teigia A. Kuras.
Jis pritaria N. Dirsienei, pripažindamas, kad apie smurtaujančius vyrus pranešama dažniau, nes jie naudoja fizinį smurtą, kuris yra fiksuojamas, o kiti smurtavimo būdai – ne. A. Kuro teigimu, tai pastebima ne tik suaugusiųjų, bet ir mokinių elgesyje.
„Lietuvoje atlikti mokinių tyrimai rodo, kad (nieko tai turbūt nenustebins) berniukai labiau „gabūs“ ir linkę naudoti fizinį smurtą, o mergaitės – psichologinį. Vakarų Europos šalyse atlikta daug tyrimų, kuriuose nurodoma, kad fizinis smurtas yra vienodai paplitęs tiek iš moters, tiek iš vyro pusės“, – sako A. Kuras.
Jis prideda, kad smurtas paprastai gimsta konfliktinėje situacijoje, kur konfliktuoja abu asmenys, bet vienas iš jų padaro nusikaltimą. Pasak eksperto, paplitęs mąstymas, kad smurtaujama vien dėl piktnaudžiavimo alkoholiu klaidingas.
„Norėčiau pabrėžti, kad alkoholis nėra priežastis, alkoholis – sąlyga. Jeigu laikysimės nuomonės, kad alkoholis – priežastis, dauguma smurtautojų tiesiog suvers kaltę alkoholiui“, – aiškina A. Kuras, akcentuodamas, kad alkoholį vartojantis psichiškai sveikas žmogus gali valdyti savo veiksmus.
Reformos būtinos ne vienoje srityje
Kalbinti pašnekovai tvirtina, kad pakeitimai turi būti priimti ne tik prevenciją prieš smurtą skatinančiose programose, bet ir kitose srityse: švietime, ekonomikoje, informavimo priemonėse. Anot N. Dirsienės, supratimo apie dviejų žmonių santykius vaikai turi būti mokomi jau mokyklose.
„Privalome turėti pagrindinį išsilavinimą, leidžiantį įsilieti į profesinio rengimo sistemą, profesinės kvalifikacijos įgijimą ir darbinius santykius, kurie sumažintų smurtinius santykius tiek viešojoje erdvėje, tiek privačioje“, – apie būtinus švietimo sistemos pakeitimus kalba N. Dirsienė.
Anot jos, įtakos turi ir kiti aspektai, pavyzdžiui tai, kad viešai nerodomi gerų šeimų pavyzdžiai. Be to, tinkamų santykių šeimoje nemoko ir televizija ar kitos informacijos priemonės. Jai pritaria ir A. Vinokuras, sakydamas, kad tėvai turi auklėti vaikus ištisą parą, bet jiems nesuteikiama pagalba. „Mes [tėvai – LRT.lt] turime vaikams nustatyti elgesio, atsakomybės ir kitas normas. Tai – 24 valandų per parą darbas, bet tai neatsispindi mūsų viešosios informacijos priemonėse“, – pastebi jis.
N. Dirsienė: dirbti su šeima reikia nuo nėštumo
Savo ruožtu A. Kuras akcentuoja, kad įprastiems mokymo būdams, kaip derėtų bendrauti šeimoje, vaikai praprastai nėra imlūs, todėl reikėtų ieškoti netiesioginių švietimo būdų. Ypač šioms temoms jautrūs ir imlūs paaugliai, todėl, A. Kuro nuomone, nereikėtų dėti didelių pastangų, kad jaunuoliai susidomėtų.
N. Dirsienė jam antrina, pridėdama, kad mokomos turėtų būti ir kūdikio besilaukiančios šeimos. Jos teigimu, būsimus tėvelius būtina išmokyti daugiau nei pamaitinti naujagimį. Jam paaugus, specialistai turėtų konsultuoti šeimą ir suteikti pagalbą vaiko ugdyme.
„Darbas su šeima turi būti pradedamas nuo moters nėštumo, nuo tada, kai šeima planuoja turėti vaiką. Tai – ne tik išmokyti pamaitinti kūdikį, bet ir jį auginti. Svarbūs santykiai“, – įsitikinusi pašnekovė. Jos nuomone, šeimos turėtų globoti kitas šeimas ir rodyti gerą pavyzdį.
