Rusijos Dūma nenori draugauti su Ukraina dėl NATO. Priminsime, kad birželio 4 d. deputatai pasiūlė RF prezidentui ir vyriausybei apsvarstyti Rusijos pasitraukimo iš Draugystės, partnerystės ir bendradarbiavimo su Ukraina sutarties klausimą, jeigu bus realizuotas oficialus Kijevo planas stoti į NATO.
Tuo tarpu pačios NATO trečiosios plėtros į Rytus galimybė atsirado dėl protokolinės Gorbačiovo klaidos. Tokią išvadą galima padaryti, susipažinus su žinomos Maskvos Carnegie fondo ekspertės Lilijos Ševcovos pasisakymu Regioninės žurnalistikos klubo forume „Iš pirmų lūpų“. „Aš buvau aktyvia NATO plėtros priešininke praeitą dešimtmetį, – prisipažino ekspertė. – Aš maniau, kad Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas į NATO, taip pat antroji NATO plėtra, kuri įvyko 2004 m. ir kurios metu į Aljansą buvo priimtos Baltijos valstybės, buvo Amerikos ir NATO klaida, kadangi jų priėmimas ir NATO plėtra tik apsunkino Rusijos liberalios demokratinės bendruomenės pozicijas ir padidino Rusijos elito agresyvumą.“
„Žinoma, niekas rimtai negalvojo apie tai, kad NATO gali rimtai grasinti Rusijai. Tačiau NATO plėtra mums, Rusijos viešajai nuomonei, net Rusijos liberalams yra kažkas nemalonaus ir ciniško, kadangi 1990 m. derybų tarp Vokietijos, Amerikos ir Sovietų Sąjungos dėl Vokietijos susivienijimo metu ir amerikiečiai, ir visas NATO elitas žadėjo mums: nebus nei vieno NATO žingsnio į Rytus. Jie tikino tuo Gorbačiovą, bet nepasirašė sutarties. Gorbačiovas užmiršo pasirašyti sutartį dėl NATO plėtros. Tai buvo mūsų sutikimo dėl Vokietijos susivienijimo sąlyga. Mes sutikome, kad Vokietija susivienytų, bet NATO sustotų prie Vokietijos sienų. Amerikiečiai sutiko. Tuomet tai patvirtino prezidentas Bušas. Tačiau tai nebuvo paremta jokiais susitarimais. Po šito įvyko jau dvi NATO plėtros ir ruošiama trečioji“, – teigė Lilija Ševcova.
„Todėl mes jaučiamės nepatogiai. Iš vienos pusės NATO, kuri dabar yra ne tik karinis, bet pirmiausia karinis-politinis blokas, vis labiau virstantis politine sąjunga, plėtra jokios grėsmės Rusijos sienoms ir vidiniam saugumui nekelia. Galvoti, kad Amerika, Vokietija, Prancūzija staiga dėl neaiškių priežasčių nuspręs pertaikyti į mus savo raketas ar mus užpulti – kodėl, kam to reikia? Tai beprotybė. Mūsų politiniuose sluoksniuose apie tai net negalvojama.
Bet yra kita problema. Atsirado naujos nepriklausomos valstybės, kurios kadaise buvo mūsų satelitais. Lenkija, Vengrija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija, Baltijos valstybės. Jos nori pilnaverčio gyvenimo. Joms pilnavertis gyvenimas – būti Europoje ir niekur kitur, ten, kur yra aukštesni gyvenimo standartai, ten, kur saugumo ir normalios visuomenės garantijos. Jos nori būti ten, – pripažįsta ekspertė. – Tam, kad būtų ten, estams, lietuviams ir t.t. reikia turėti institucines garantijas. Buvimui Europoje yra reikalinga narystė Europos organizacijoje. Ji turi dvi organizacijas – NATO ir ES. Į ES įstoti sunkiau. Į NATO įstoti lengviau, ir žinoma, visi siekia įstoti į NATO, kadangi tai yra gyvenimo ten garantija. Suprantama, kad, pradedant nuo 1992 m., jos šturmuoja visas Europos sostines ir Vašingtoną: „Mes norime būti ten“.
Iš pradžių amerikiečiai nenorėjo plėsti NATO. Pats didžiausias paradoksas yra tame, kad Amerikos kariškiai nenorėjo plėtros. Generalinių štabų vadai iki 1992 m. sakydavo prezidentui, kad jie nenori prisiimti papildomų įsipareigojimų. Kariškiai nenori reformuoti šių šalių pasenusių struktūrų. Kariškiai nenori naštos ir t.t. Amerikos kariškiai iš viso nenori kariauti, nekenčia karo. Jie pasisakydavo kategoriškai prieš karą Irake, juos įvėlė į šį konfliktą prezidentas Bušas. Atitinkamai, geriausi generolai pasitraukė iš savo postų.“
„Priminsime, kad, kaip sakoma Rusijos deputatų kreipimesi, jeigu Ukraina prisijungs prie Narystės veiksmų plano arba imsis kitų forsuotų stojimo į NATO žingsnių, reikėtų vertinti tuos žingsnius kaip faktinį Ukrainos pasitraukimą iš Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties tarp RF ir Ukrainos ir apsvarstyti Rusijos Federacijos pasitraukimo iš jos klausimą.“
