Nikolajaus Petrovo nuomone, finansinė krizė parodė, kad Rusija prarado gerą momentą šalies modernizacijai.
Savo interviu Deutsche Welle Maskvos Carnegie centro ekspertas Nikolajus Petrovas pareiškė, kad finansinė krizė gali pagerinti visą Rusijos valstybinio valdymo sistemą.
Deutsche Welle: Nikolajau Vladimirovičiau, ar dėl finansinės krizės Rusijos valdžia, jūsų nuomone, kaip nors persvarstys savo vidinę politiką?
Nikolajus Petrovas: Rusijos valdžia jau daro išvadas ir, žinoma, darys ir toliau, jeigu nori išgyventi. Dabar tai ne vidinio tobulėjimo, o būtent išgyvenimo klausimas. Ir iš tiesų, ta trapi pusiausvyra, kuri atrodė labai stabili, Rusijos vadovų buvo neįvertinta. Todėl bet kurio politinio sukrėtimo ir išorinio postūmio pakako tam, kad Rusijos rinka kristų žemiau nei bet kuri kita.
Kitas dalykas, kad dabar, kaip ir pastaraisiais mėnesiais, vyriausybė veikia reakciniu būdu, ir todėl galima tik apgailestauti dėl to, kad Rusija prarado galimybes, kurias tikrai turėjo, nepasinaudojusi ta palankia šalies ekonomikai padėtimi.
Iš dalies tai įvyko dėl to, kad galva susisuko nuo sėkmės ir pojūčio, jog toliau bus dar geriau. Šių metų pradžioje, kada dar tik buvo svarstoma raidos iki 2020 m. koncepcija, jausmas, kad šalis atsistojo ant kojų ir ateityje taps tik dar galingesnė, buvo neatitinkantis realios Rusijos ekonominės situacijos.
Kokią pagrindinę Rusijos valdžios klaidą parodė krizė?
Valdžia neįvykdė modernizacijos ir tos paruoštos reformos, kurios iš esmės didžia dalimi buvo teisingos ir pradėtos realizuoti antros V. Putino kadencijos pradžioje, sustojo. Sustojo todėl, kad jau buvo sukurta labai neefektyvi valdžios sistema, ir reformos iššaukė socialinį protestą.
Ir vietoj to, kad kaip nors jas logiškai ir visuomeniškai priimtinai užbaigtų, Kremlius tiesiog padėjo jas į stalčių, nusprendęs, kad jokios reformos nereikalingos, kai pas mus smogiamaisiais tempais auga ekonomika, plaukia didžiuliai pinigai ir taip toliau.
Tai yra, buvo pasirinktas primityviausias raidos kelias?
Na taip, ir tie keturi metai, t.y. visa antra V. Putino kadencija, buvo prarasti. Tai buvo laikai, kuomet buvo galima vykdyti bet kokias reformas ir modernizaciją, ir to niekas nepadarė.
Bet juk madingiausias žodis Rusijos lyderių kalboje buvo būtent žodis „modernizacija“?
D. Medvedevo prezidentavimo pradžioje ir V. Putino kadencijos pabaigoje, kada Kremlius iškėlė savo modernizacijos idėjas, pasirodė, kad jis suvokia modernizaciją visai ne taip, kaip ją suvokia pasaulis. Kremliui modernizacija – tai kažkoks sovietinis atominis projektas ar kosminių tyrimų plėtra Sovietų Sąjungoje. Kitaip tariant, tai didžiulės valstybinės investicijos į kažkokią perspektyvią sritį, kuomet nepriklausomai nuo išlaidų galima būtent šioje srityje pasiekti kažkokį proveržį.
Kodėl Rusijoje sukurta valdymo sistema yra neefektyvi?
Savo dabartiniu pavidalu tai nėra struktūra, kuria galima remtis. Man atrodo, kad pagrindinė mūsų naujos politinės konstrukcijos problema yra ta, kad jos elementai neturi savarankiškos galios ir legitimumo, išskyrus prezidentą, ir todėl tai ne konstrukcijos ramsčiai, o dekoraciniai elementai.
Krizė turės gydomąjį poveikį politinei sistemai?
Aš manau, kad taip, kaip ir bet kuri krizė. Jeigu ligonis išgyvens, jis bus tvirtesnis. Tačiau tikrai negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad jis gali išgyventi. Kitaip tariant, šiandien politinis režimas susidūrė su labai rimtu ir atsakingu iššūkiu. Arba jis save modernizuos (kas yra labai abejotina) ir parodys savo gyvybingumą. Arba jis nesugebės modernizuotis, žlugs, ir jį pakeis kitas politinis režimas, nebūtinai demokratiškesnis.
Įsivaizduokime situaciją, kai finansinė krizė pasiekė savo dugną, rinka pradėjo augti, ekonominė krizė įveikta ir situacija gerėja. Rusijos valdžios veiksmai – „Ačiū Dievui, išgyvenome“. Ir vėl tik pumpuoja naftą, nieko nekeisdami. Gaunasi, kad kuo rimtesnė bus krizė, tuo didesnės reformos laukia Rusijos politinės sistemos?
Taip, ir ne tik politinės sistemos, bet ir visos valstybinės santvarkos. Bėda yra ta, kad kai į valdžią atėjo V. Putinas, tai sutapo su staigiu finansiniu pagerėjimu, kuris įvyko ne jo ir jo vyriausybės, o palankios ekonominės konjunktūros dėka. Ir tada iš pradžių piliečius, o po to ir jį patį apėmė iliuzija, kad tai yra jo konstruktyvių sprendimų rezultatas.
Ir pavojus slypėjo tame, kad šalis judėjo aklavietės link, o kadangi to ekonomiškai visiškai nesimatė, jokių atsargumo priemonių nebuvo imtasi. Baigėsi tuo, kad sulaužė laisvą žiniasklaidą, pradėjo kontroliuoti parlamentą, gubernatorius ir net pilietinę visuomenę. Tai primena žmogų, neturintį jokių skausmo receptorių. Jis gali įkišti ranką į ugnį ir gėrėtis tuo, kaip ji dega, nejausdamas jokio skausmo. Panaši situacija buvo mūsų šalyje.
Ir kuo ilgiau tai būtų tęsęsi, tuo didesnė būtų padarytų klaidų kaina. Kaina, kurią mums visiems teks sumokėti už tai, kad galėtume pajudėti ne savo išskirtiniu keliu, o normalios visuomeninės raidos keliu.
Kalbino Vladimiras Sergejevas.
Parengta pagal dw-world.de
