Kažkokia įžūliai nepolitkorektiška diskusija. Į vienus vartus :) Paskutinis kontrimo sakinys iš vis užmušė: "Lietuvoje nemažai politikų, kurie kitaip nemoka elgtis, kaip tik keliais vaikščioti, jie prisiima visas kaltes ir vaidina, kad yra labai padorūs." :DDD

pasikartosiu:

ką tik vyko daug kalbų dėl SKAIČIUOTĖS (llti • lt/failai/14_Skaiciuotes • pdf, skaičiuotė Nr. 56), kurioje minimas žydukas. Ši skaičiuote (arba atvirkščiai) buvo panaudota dainoje. Klaidžiojant po interneto platybes radau daug tinklalapių, kurie viešina šią skaičiuotę. Keliuose iš jų radau tokį prierašą:

„Tradicines daineles gerbti – tai parodymas savo išprusimo ir pagarbos savo protėviams. Negalima parduoti savo kultūros kitų užgaidoms, ypač atvykėliams.“

Taigi, galima daryti išvadą, kad tai skaičiuoti / dainelė, kurios tikslas yra parodyti pagarbą savo protėviams.

Mano atmintyje, minimas tekstas (ir ŽEMAITAIČIO išsakyti žodžiai) visad buvo skaičiuotė. Tad, puolimą prieš ŽEMAITAITĮ ir "KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMĄ", traktuoju kaip išpuolį prieš lietūvių taūtą; kaip lietūvių kultūros ir istorijos naikinimą. - Taūta, kuri nežino (neturi) savo istorijos: yra pasmerkta išnykti.

Atsižvelgiant į tai, manau, kad VėeSDė darbuotojai, turi rimtai susimąstyti apie tai, kas ir kodėl vykdo susidorojimo akciją prieš ŽEMAITAITĮ, nes puolamas ne JIS, tačiau lietūvių taūta.

Hmmm...., ir kodėl gi ataka prieš lietūvių taūtą nutilo be pasekmių išpuolio organizatoriams??

antisemitizmo. Apie "pagaliuką", mes, vaikai su ta skaičiuokle žaisdavome tiek mokykloje, tiek kieme slėpynių ir nieko, buvo ramu ir niekas negalvojo, kad kažkas ne taip. Čia tas dalykas išpūstas iki begalybės ir dar apskųsta pasauliui, ne be savų liežuvio. Ne be reikalo lietuvių abėcėlėje raidė ž pati paskutinė, Žmogau.

singeris emanuelis rauda, kad Žemaitaitis sugriovė viską, ką jis 35 metus statė. Turbūt sugriovė, ar dar sugriaus, holokausto versliuką, kurį jie čia su kuklianskiene 35 metus statė. Ir tai bus puiku!

Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, taip pat draugijos vardu pasirašiusi, sakė:
„Iš tikrųjų tos kalbos apie antisemitizmą yra tik kiršinimas ir juodinimas. Tai gali labai stipriai pakenkti, nes mes žinome, kad kitose šalyse tikrai antisemitizmo apraiškos kyla. Ir Vokietijoje, ir kitur. O Lietuvoje tokių dalykų neturime ir turėtume didžiuotis, kad procentiškai turime savo valstybėje daugiausia žydų gelbėtojų, bet ši žinia niekur nesklinda pasaulyje. O labai gaila.

Jeigu viskas susiveda tik į vieno asmens pacituotą skaičiuotę, tai visa tai atrodo labai smarkiai ir keistai išpūsta. Kuriamas įspūdis, kad visa Lietuva labai antisemitinė. Žinome, kaip visame pasaulyje yra smerkiamas holokaustas – ir dabar staiga Lietuva nuskamba kaip antisemitinė! Taip aukojamas Lietuvos prestižas ir galbūt net perspektyvos tarptautinėje arenoje.

Ar tai patriotiška?

Kai aš stebiu Tėvynės Sąjungą iš šono – taip, tarp jų yra tikrai patriotiškų žmonių, bet palaipsniui nusveria globalistinės idėjos. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos atžvilgiu ir dėl mūsų tautinių tradicijų. Jos puoselėjamos tik žodžiais, o realiai, kai reikia finansavimo, tai patriotizmas kažkur dingsta.“

Nenešk šiukšlių iš namų
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovas Romualdas Povilaitis teigė todėl pasirašęs kreipimąsi, jog yra įsitikinęs, kad antisemitizmo kaip reiškinio, kurį galima būtų pavadinti sisteminiu, Lietuvoje tikrai nėra.
„Yra atskiri atvejai, tas taip vadinamas buitinis antisemitizmas, kaip prisiminimas kažkokių neryškių atvejų, atėjusių iš anksčiau, – aiškino R. Povilaitis, – jo kažkiek yra daugiau tarp senų žmonių. Pasireiškia kaip kažkoks nepasitikėjimas. Mano galva, galbūt aš ir klystu, bet to antisemitizmo, prieš kurį čia reikia kovoti, kelti vėją ir, tarp kitko, visą Lietuvą kompromituoti Europoje, tikrai nėra. Irtas buitinis antisemitizmas neturėtų būti siejamas su genocidu.
Šiaip politikai kitą sykį skundžia Lietuvą pasauliui dėl savo interesų, bet ne visi tokie. Priklauso nuo asmeninių savybių. Ne visada žmonės, skųsdami Lietuvą, supranta, kokios bus tarptautinės pasekmės. Juk sakoma – nenešk šiukšlių iš savo kiemo, nes kaimynai juoksis. Tai žemas lygis.“

''Dialogas čia yra mažiausiai pageidaujamas! Tokia pat lengva ranka kaip andai Zimanas skubėdavo apkaltinti beveik visus iš eilės lietuvius nesugebėjimu atsikratyti buržuazinio nacionalizmo prietarų, pernelyg neapsunkindamas savo sielos Kanovičius apdalija kiekvieną, pasitaikiusį po ranka, antisemito etikete pagal principą „viskas yra antisemitizmas. o tu esi niekas“.

Tačiau neužmirškime, kad išsakyti kažkam kaltinimai antisemitizmu mūsų padangėje yra kažkas panašaus į paraginimą pradėti šlubo velnio medžioklę be taisyklių ir humanistinių prietarų, taip tarsi ir pratęsiant pokario laikų tradiciją, kai žydų tautybės NKVD tardytojai savo ideologinius priešininkus, pavadintus liaudies priešais, imdavo ir iškastruodavo, nepabijoję susitepti rankų.

Taigi šiandien man jau atrodo, kad pernelyg dažnas kaltinimas antisemitizmu bent jau Lietuvoje yra įgijęs tokią odiozinę reikšmę, jog atėjo laikas jį demitologizuoti ir pamatyti, kad toks tikrovės paženklinimas neretai yra susijęs su teritorijų ir nuomonių užvaldymo taktika, pritraukiant pinigų srautus naujų klastočių tiražavimui.

Kas be ko, jeigu mes ir toliau toleruosime tokias klastotes, po metų kitų antisemitu bus pavadintas žmogus, viešumoje prabilęs lietuviškai, nekalbant apie tokį įžūlumą, kad jis dar užsimanytų giedoti tautines giesmes ar turėti savo tautinį epą bei istorinį pasakojimą.

Ponas Kanovičius straipsnyje užsimena ir apie tai, kad pasirengimas Lietuvoje įkurdinti vokiečių karių brigadą gali paskatinti prisiminti neretai nutylimus klausimus.

Aš taip pat manau, kad pats laikas būtų ta proga Čmilytei-Nielsen atsiprašyti už savo tankistą senelį, „varinėjusį draugystes“ su tikriausiai didžiausiu XX a. išsigimėliu, žydų tautybės rašytoju Ilja Erenbugu, kuris karo pabaigoje iš radijo stoties Vilniuje ragino rusų kareivius negailestingai prievartauti vokiečių moteris, žaginti jas visur su visu savo tarybinio kareivio sadistiniu atsidavimu, tokiu būdu įgyvendinant rasinį vokiečių pažeminimą.

Kiekvienas turi teisę viską suprasti savaip, bet man, prisipažinsiu, nešvankiausiu dalyku pasirodė čia minimo teksto beapeliacinis tonas, grubi Kalno pamokslo stilizacija, kai Lietuvoje gimęs ir užaugęs žmogelis kreipiasi į savo žemiečius kaip į žemės kirminus, kurie neturi jokių atpažinimo požymių nei pagal žmogišką prigimtį nei juolab kaip kažkokios bendruomenės, tautos ar tautelės atstovai. Kodėl – taip?

Tarkime, Kanovičiaus prisiimta stilistinė poza ir prasikišančios forsuoto indeferentiškumo kalboje intonacijos parodo, kad jis pats bent iš dalies supranta, kad kalba neaiškiu adresu, byloja į vakuumą, tačiau svarbiausia, jog mums nepersiduotu tokia vakuumų nuotaika, nepalaikytume savęs neatpažįstamais padarais iš niekieno žemės, nes niekieno žemė niekam nerūpi, neįmanoma būtų įtikinti žmones ginti niekieno žemę.



Kaip jau buvo užsiminta, savo ruožtu Z. Vitkaus tekstas parodo, kad net beribio žodžių padauginimo ir pernelyg užsitęsusių stiliaus pratybų pavyzdys gali menkai koreliuoti su tiesa.

Čia nacionalpopulistais pavadintas Nacionalinis susivienijimas ne kartą yra pastebėjęs, kad save gerbianti valstybė paprastai skiria didesnį ar mažesnį dėmesį ir istorinės atminties politikos išplėtojimui, o Genocido ir rezistencijos tyrimų centras anksčiau ne kartą bent jau už akių būdavo pavadinamas istorinės atminties institutu, ar ne?

Ar sakote, kad p. Vitkus tokiam nekritiškam užsiangažavimui siekia priešpriešinti objektyvistinį, moksliškai pagrįstą požiūrį, a?

Tačiau man nesunku įsivaizduoti, kad net atskridusi iš Marso, taigi visiškai neužsiangažavusi būtybė būtent savo neutraliomis akimis lengvai ir greitai pastebėtų, kad šioje Genocido ir rezistencijos centro pertvarkymo byloje žaidžiama į vienus vartus, pirmiausiai siekiant apžaisti Lietuvą ir lietuviškos populiacijos interesus, o pasakojimą apie tai, kad atsilikusį ir konservatyvų požiūrį į Centrą galiausiai pakeitė pažangus ir labiau subalansuotas požiūris, pavadintų pasakomis mažiesiems.

Tačiau norite – tikėkite, norite – ne, net savo mintyse šįkart šio naujosios kartos tyrinėtojo nepavadinau pigiai parsiduodančiu paramokslininku, visas savo mintis pamatuojančiu pagal daromos karjeros lūkesčius ir įkainių lentelę.

Greičiausiai čia yra tas atvejis, kai konjunktūrinis pasišventimas ir karjeristinis nusiteikimas jau yra tapęs instinktu, kai nėra jokio reikalo kiekvieną kartą viską permatuoti iš naujo.''

Eilini karta pastebesiu. Panasiausi yra konservatoriu gerbeju ir putinistu komentarai. Idomu, kodėl? Kad nekencia lietuviu? Ne veltui kazkas sugalvojo zodi- konservatnikas

Antisemitizmą Lietuvoje labai aktyviai platino sovietiniai rusai, privežti į Lietuvą. Komunistas Brazauskas vis dar turi mokinių, kurie tęsia jo sąmoningai su ruskiais sudėliotą Lietuvos naikinimą. Brazauskas atsiprašė žydų, bet tai buvo tik šlykšti sovietinė apgaulė.

Žydai per daug pasinešė raudoti. Pastaruoju metu tai rusai galėtų skųstis tarptautinėms organizacijoms dėl "buitinio ribas peržengiančio antirusizmo", kai pridurkai "ministrai" uždraudžia net rusišką literatūrą, o "patriotiniai" mišrūnai ragina šaudyti rusiškos muzikos mėgėjus

nera pas mus antisemitizmo.nes ir semitu nera.Lietuvoje,lietuviai iszude 97% zydu tautos.po antro pasaulinio karo,kas buvo turtingesnis,isvaziavo is LTSR i Izraeli.liko visiskai nutauteja zydai.tai,tie likusieji-vargo peles,net nesidomi ka dar cia klumpiakojai-nacistai ju vardu isdarineja.cia pederal-tvartiniai sukele maista.nors patys stato paminklus zydsaudziams.