Apie antisemitizmo problematiką ir kodėl R. Žemaitaitis išlieka tokiu populiariu politiku, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo VU TSPMI profesorė, Politinės elgsenos ir institucijų tyrimų katedros vedėja Ainė Ramonaitė ir viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistas Linas Kontrimas.
Ar matote rimtų bėdų dėl antisemitizmo? R. Žemaitaitis vos ne žegnojasi, sako, aš nesu antisemitas, tik bandau kritikuoti Izraelio valdžią. Politiniai oponentai sako, kad Žemaitaitis viena ranka sako vieną, o kita – kitą. Ar matote antisemitizmo grėsmę Lietuvoje?
A. Ramonaitė: Ką mes laikome antisemitizmu? Čia labai didelė diskusija. Atlikome apklausą, kurioje buvo keletas klausimų apie požiūrį į Izraelį ir bendrai į žydų tautybės žmones. Tai aš manau, kad tiesioginio antisemitizmo Lietuvoje nėra, pačių žydų Lietuvoje yra mažai. Kitas klausimas, kaip mes reaguojame į savo praeitį, į Holokausto klausimus.
Bet vadinamojo buitinio antisemitizmo Lietuvoje šiek tiek yra, požiūris yra atsargus, žmonės galvoja, kad žydai pasaulyje turi per daug galios – tokių dalykų esama. Bet tiesiogiai, kad būtų pagromai (riaušės, kurstomos siekiant išžudyti ar išvaryti etninę ar religinę grupę, ypač žydus – aut. past.), ar kažkas panašaus – to tikrai nėra, tam nėra pagrindo.
Ar R. Žemaitaitis galėjo bandyti populiarumą gauti iš žmonių žaisdamas neigiamomis emocijomis, kurios kai kurių žmonių yra jaučiamos būtent prieš žydų tautą? Ar galėjo jis bandyti gauti tuos pigius populiarumo taškus?
A. Ramonaitė: Šiek tiek taip, bet manau, kad čia nėra didžiausias dalykas. Didžiausias dalykas yra, kad jis šneka taip, kaip yra neįprasta šnekėti, kaip netinka šnekėti, ir žmonėms patinka netinkamas šnekėjimas.
Pasitaikė, kad šis politikai nekorektiškas šnekėjimas buvo prieš žydus. Manau, kad ne dėl pačių žydų, o tiesiog dėl jo retorikos, kuri patinka žmonėms – tai rodo jo nesistemiškumą, jo kitoniškumą, nepanašumą į politikus, kurie dabar buvo valdžioje.
Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje antisemitizmo bėda tikrai yra. Pradedant nuo to, kad yra fizinių susidorojimų su žydais, baigiant neapykantos kalbomis, diskriminacija. Ar yra bėda su antisemitizmu Lietuvoje?
L. Kontrimas: Kai tautoje ir jos istorijoje yra vien tik šašai ir dar neužgijusios žaizdos, aš kalbu apie mus, kaip apie lietuvių naciją, pakrapščius, bet kam skauda. Tai labai lengva yra ištraukti istorijos vieną kraštelį ir pradėti juo mosikuoti generalizuojant, kad visi yra tokie patys. Neva tai nėra baigta mūsų istorija su atgaila dėl Holokausto. Noriu priminti, kad Lietuva nebuvo laisva valstybė. 1939 m. mums yra tragiški. 1940 m. yra absoliučiai juodi. Kas už mus rašė mūsų istoriją?
Kai turime tokią istoriją ir matome, kad ir šiandien neretai atiduodame savo istoriją rašyti svetimiems, tai svetimi labai dažnai padiktuoja tas temas, kuriomis yra užpildoma mūsų sąmonė.
Atsakydamas tiesiai šviesiai į jūsų klausimą, sakysiu taip: nėra pas mus jokio antisemitizmo. Kaip pradedu gilintis į patį buitinio antisemitizmo reiškinį, aš manau, kad netgi šis baigia išnykti. Dėl to, nes esame empatiška tauta, labai užjaučiame ir jautriai reaguojame į tuos, kurie patiria nelaimes, skaudulius. Taip, kad R. Žemaitaitis išsitraukė šią temą ir jam ji „paėjo“ prieš metus, yra faktas. Nereikia apsimesti, kad to nebuvo.
Lietuvoje nėra antisemitizmo. Ir reikia baigti šią šneką. Ką mes turime, tai nekultūringų arba neišsilavinusių žmonių pasisakymus, kuriuos galima normaliu tonu pastatyti į vietą, pamokyti, paaiškinti. Bet nekelti šito į tautos lygį. Čia yra neteisinga. Dalis užsienio veikėjų į mus žiūri kaip į žydžudžių tautą. Ir Lietuvoje nemažai politikų, kurie kitaip nemoka elgtis, kaip tik keliais vaikščioti, jie prisiima visas kaltes ir vaidina, kad yra labai padorūs.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
